Poza

  • Ak, kaip tai būtų nuspėjama ir nuobodu iš mano pusės. Tačiau gal ir esi teisus? Gal moteris iš tiesų išpildo save tik sukurdama šeimą? Gal išties man reikia vyro? Bet tik vyro, – pauzė, – nors ilgainiui ateitų ir noras susilaukti palikuonių. Kaip nežmoniška būtų šitaip sukaustyti asmenį, apsėsti jį kaip piktajai dvasiai, trokšti jo tik sau. Įsimintina man pasirodė A Dangerous Method* juostoje pasakyta žodžiai, jog monogamija – tai itin įtempta sąvoka. Teisybė neurastenikui. Žinai, visada pavydėdavau savo vyro, sergėdavau jį kaip žvėris, nuo minties, kad jis gali būti su kita, suspausdavo skrandį. Ir kaskart pavydas tapdavo toks stiprus, kad nebegalėdavau prašnekėti. Visi santykiai be abejo pasibaigdavo tyla. O kas baisiausia, visas tas moteris – išsigalvodavau. Užvaldyti kitą, tai pratiškai tas pats, kas sutverti dar vieną savo kopiją, tiesa? Iš kito reikia pasiimti tik geriausia, o po to paleisti, taip kurtume tobulą save. Žinau, pasakysi, kad tobulų nebūna, žinau, pasakysi, kad nesutinki. Ir turbūt būsi teisus. Turbūt. Nes tau patinka užvaldyti. Ir tai natūralu. Feministės sudraskytų mane į skutelius už tokius pasisakymus. Pačiai liežuvis vos apsiverčia tai pasakyti, bet valdyti – vyro prigimtis, kaip ir konkuruoti. Nors šiame amžiuje vis dažniau konkuruoja moteris. Bet gal tai tik todėl, kad tai nėra jų prigimtis ir tai darydamos jos atrodo, tarsi ne savame kailyje, kone kvailai, tarsi matuodamosi motinos batelius, apsivilkusios keliais dydžiais per didelius drabužius, todėl labiau krenta į akis?
  • Nesuprantu, kur link krypsti, – jis užgesina cigaretę, sukryžiuoja kojas ir atsilošia krėsle.
  • Monogamija gali atrodyti natūrali tik moterims. Gali – ne privalo. Moterims tiesiog sudaromos mažiau palankios sąlygos eksperimentuoti. Žmogus yra valdomas fundamentalių instinktų.
  • Taip, visa kita – poza.
  • Nieko nepasakysi?
  • Sutikti su tavimi reikštų paneigti dalį man svarbių įsitikinimų. Kita vertus, tai būtų – išsilaisvinimas.
  • Išsilaisvinimas ideologinė sąvoka. Turiu dar vieną teoriją sakančią, kad mums patinka gyventi savo minčių kalėjimuose, nes besikankindami mes patiriame psichologinę satisfakciją. Tokios mazochizmo apraiškos yra neatsiejamos nuo užslėpto troškimo būti pažemintiems kito, ypač tarpusavio ryšiuose grįstuose seksualiniu kontaktu.
  • Toks santykis peržengia normos ribas.
  • Bet būtent ten mes ir norime būti, ten ir yra laisvė. Ir apskritai, žmogaus laisvė turbūt pati ribočiausia sąvoka.
  • O dabar tu dramatizuoji.

Ir išties ji dramatizuoja. Visa šį laiką kalbėjo tik tam, kad pasakytų, jog nori būti su manimi ir, kad yra pasiryžusi ištverti mano neištikimybę. Bet taip ir nepasakė, tikėjosi, kad perskaitysiu viską tarp eilučių. Perskaičiau. Tačiau tik todėl, kad ją labai gerai pažįstu. Nors ji ir baidosi, kai jai tai pasakau. Sako, kad žmogaus neįmanoma pažinti. Anot jos: neužtenka vieno gyvenimo, kad žmogus pats pažintų save. Kažkada ji pasakė, kad reinkarnacija yra tikrasis savęs pažinimo reiškinys. Žinoma, kai tai išgirdau mudu vakarieniavome ir aš paspringau šparagu. Tačiau, tai nenutraukė jos kalbos, pamenu, ji ramiai pakilo nuo kėdės, filosofuodama priėjo prie dūstančio manęs ir pradėjo iš visų jėgų kumščiu trankyti nugarą aiškindama, kad gal mes ir nepajėgūs prisiminti praeitų savo gyvenimo patirčių, bet jos be abejonės yra susikaupusios mūsų sieloje, nes: kaip kitaip paaiškinsi žmonių skirtumus ir jų brandumą nepaisant amžiaus? Aplinka? – atsikosėjęs paklausiau. Gal… – ji nutęsė nenorėdama sutikti ir nuleidusi galvą tęsė vakarienę. Ir dabar ji sėdi nuleidusi galvą, sukinėja karolius, turbūt vėl kontempliuoja kažką genialaus.

  • Užsimaniau alaus, – pareiškia.
  • Turbūt protingiausias sprendimas šiame gyvenime, – patraukiu per dantį. Ji nusišypso. Turbūt net negirdėjo, ką pasakiau.
  • Žinai, kas keisčiausia? Kad ilgus metus vyrai gali išverti be moters. Jie tiesiog masturbuojasi ir tiek. Tačiau gavę vieną, tarsi atgyja ir nori vis daugiau, – kišdama rankas į palto rankoves pasidalina apmąstymais.

Bare gurkšnojant alų ji pažiūrės tiesiai į akis ir pasakys:

  • Turbūt esi vienintelis vyras, kurio iš tiesų noriu, bet niekaip negaliu gauti ir tai neapsakomai skaudu. Būdama su kitais vyrais, pykstu ant tavęs, kad verti mane taip elgtis. Tada raminu save, kad ieškau, kad dar neatradau, kad eksperimentuoju. O tada grįžtu namo ir randu tave ir pasidaro neapsakomai gėda, tarsi būčiau tave išdavusi.
Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS