Šimtmečiai būties

  • …pirmadienio rytą vėl buvo apėmusi neviltis. Prabudau su jau galvoje besisukančiais klausimais, kaip antai: kas aš esu? Kur aš einu? Ir kokia apskritai gyvenimo prasmė?
  • Mhm, – apsimeta, kad klausosi. Galiu kirsti lažybų, kad išsijungė po vėl.
  • Būtis nuo devynių iki šešių – ne gyvenimas. Vakarais pasižiūri į laikrodį ir pats sau nevalingai sukomanduoji: jau vėlu, geriau jau eisiu miegoti. Užsimaukšlini naktinę kepuraitę, susikiši ausų kamštukus, užsitempi ant akių rožinį Sleeping Beauty raištį, keliesi šeštą, trys snooze‘ai, eini į vonią, skubi į metro, grūdiesi į vagoną, keturias stoteles kvėpuoji kažkieno pažasties odoru, kažkas tarsi tyčia, tarsi ne, paliečia užpakalį, kažkas nusičiaudėja tiesiai į veidą, dirbi aštuonias su puse valandos, pusvalandį pietauji, ir ne tada, kai nori, o tada, kai liepia, tada skubi namo ir vėl ta pati istorija: kažkas uosto pažastį, tarsi tyčia, tarsi ne, palieti kažkieno užpakalį, nusičiaudėji tiesiai į kažkieno veidą. Grįžti namo nusikalęs, įsimeti šaldytą picą į orkaitę, įsijungi filmą ir užmiegi net neįpusėjęs trečio gabalėlio, o tada ateina savaitgalis ir per dvi dienas nori padaryti tiek, kiek kiti žmonės nepadaro per visą savo gyvenimą, todėl pradedi gert penktadienį po darbo, šeštadienį ryte tvarkaisi namus, po to viskas viename prekybos centre leidi sunkiai uždirbtus pinigus, vakare krenti į komą/ lovą, sekmadienį kelies iš numirusių, valgai Sunday Roast ir bepjaustant kepsnį tavęs niekaip neapleidžia mintis, kad rytoj – į darbą.
  • Pavargau vaikščioti. Gal prisėskim, kur? – pasiūlo.
  • Prisėskim. O kur? – stabteliu.
  • Kad ir ant suoliuko, vis vien negaliu nei valgyt, nei gert, kol saulė nenusileis, – išdėsto ramiu balsu ir pasuka suoliuko link.
  • Badauji, o tada prisiryji, kaip kokia mitybos sutrikimų turinti paauglė. Kokia prasmė?
  • Pasninkas viena iš prijautimo alkstančiam formų, pasninkaudamas pradedu kitaip vertinti maistą, atsiranda kažkoks sąmoningumas, o ne vien įprotis.
  • Kodėl visada reikia griebtis ekstremumu? Nebūtų paprasčiau kasdien suvartoti mažiau? Kodėl žmonės tiek daug suvartoja? Ir kodėl už viską reikia mokėti? Kas apskritai yra pinigai?! – bombarduoju klausimais pakeltu tonu tarsi visa pasaulio neteisybė būtų jo vieno kaltė.
  • Žadi kažką pakeisti ar kvaršini galvą be jokios priežasties? – žvelgdamas į tolį ramiu, tarsi paties Alacho balsu nutraukia šaradą.
  • Taupai energiją, kad neparkristum eidamas namo? – traukiu per dantį.
  • Pats dažnai pagalvoju: apie ką viskas ir kas toliau? O tada vėl įsisuku į rutiną, susikuriu mažus tikslus, juos pasiekiu, vėl planuoju. Islamas moko būti geru žmogumi, gyventi taip, kad netrukdytum kitam. Gal tai ir yra prasmė: suprasti vienas kitą ir stengtis, kad kiekvienam ši trumpa viešnagė būtų maloni?
  • Bet tai, o ką veikti?

  • Ką turi omenyje?
  • Na, tarkim, kad dar turiu gražius penkiasdešimt metų gyvenimo, taip? Ką per juos veikti? Jau dabar idėjos išseko. Daryti karjerą? Gimdyti vaikus? Nesuprask manęs klaidingai, net labai noriu gyventi, bet nesinori tiesiog užmušinėt laiko. Visgi, kaip bepažvelgtum šeima ir karjera the easy way out. Tas pats ir su mokslais, jie tarsi atleidžia nuo pareigos mąstyti apie platesnę esmę.
  • Todėl ir baigei magistrą? – mano sarkazmas grįžta karmos bumerangu, – O kai esi laiminga ir mėgaujiesi tuo, ką darai, kyla tokie klausimai?
  • Žinau kur link suki, bet čia nėra vienas tų atvejų, kai man kažkas nusibodo. Priešingai, dabar viskas yra daugiau ar mažiau – lengva.
  • Gal tada šie klausimai kyla iš dyko buvimo?
  • Tai visi kiti, kuriems nekyla tokie ar panašūs klausimai, anot tamstos – gyvena itin sunkų gyvenimą? Nelaimėliai turbūt dažniausia kelia klausimus, pagrindinis turbūt yra kodėl ir dar jie prideda Viešpatie.
  • Gal tada susigalvok tikslą/ -us?
  • Ach, – atsidūstu, nes mes sugebėjome net pokalbį apie egzistenciją paversti rutina, pusvalandį sukamės rate, kaip žiurkėnai, po to užkąsim ir eisim pamiegot, – kokie mes visgi primityvūs!
  • Gal ir tau reiktų pabadaut?
  • Gal nenusišnekėk?
  • Mintys skaidresnės ant tuščio skrandžio, gal kažką sugalvotum?
  • Saulė nusileido, – pastebiu, nes noriu, kad jis užsikištų, kokiu meksikietišku buritto ir leistų ramiai išdėstyti likusią traktato apie būtį ir prasmę dalį, nes aš dar tik pirmame puslapyje.
  • Šiandien buvo labai graži diena, ar ne tiesa?
  • Graži, – abejingai tarsteliu, diena kaip diena, jei nepasninkautų, galvočiau, kad apsirūkęs.
  • Nespėsi mirktelti ir gyvenimas taip pat pasibaigs/…
  • …/pravertei, gal kokią kliše frazių knygelę šiandien pusryčiams, priešpiečiams, pietums ir pavakariams?
  • Tą, kur tu parašei?
  • Mulkis, – konstatuoju.
  • Gerai, kad klausinėji savęs dabar, nes kiti taip ir pragyvena savo indiferentiškus gyvenimus ir atsipeikėja (jei iš vis) tik tada, kai jau būna per vėlu. O per vėlu tikrai būna.
  • Bet tai negelbsti, vis dar nežinau, kuo užsiimti. Nesinorėtų vienądien atsigręžti ir atsidusus pripažinti: gyvenimas, kaip gyvenimas. Nes manau kad šitas gali būt paskutinis.
  • Iš tų devynių, kuriuos turi?
  • Ir įsivaizduok, per šitiek šimtmečių būties vis dar neužčiuopiau esmės.
  • Nori pašaudyt fejerverkus?
  • Dar gi ne pabaiga.
  • Alachas supras.

 

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS