Poetas Gedas

Radau Gedą sukniubusį patamsy ant sofos krašto. Kambaryje tingiai sukosi ventiliatorius, tačiau vis vien tvyrojo neapsakoma tvankuma, garsiai grojo Šura Ti ne ver slezam. Ant kilimo ilsėjosi tuščias butelis Žuravli. Tyliai užverdama duris dar išgirdau Gedą ne vietoj įstojant į priedainį.
Po valandėlės grįžau į kambarį iškraustyt Gedo kišenių.
– Gedai? Miegi?
– … U reki dva berega*.
– Supratau.
Gedo drabužiai buvo išmėtyti po visą kambarį, turbūt šiek tiek įkaušęs sumanė pats sau sušokti striptizą. Kaskart išgėręs jis pajunta, kaip pats pasakojo, deginantį norą parodyti aplinkiniams savo antgamtiškai didelį pimpalą. Tiesa dabar Gedas mūvėjo nuskalbtas trumpikes ir skirtingų ilgių juodas kojines.
Kelnėse piniginės nebuvo. Švarke jos taip pat neradau. Marškinių sagos buvo išplėštos, akivaizdu, jog šįsyk Gedas atliko supermeno numerį.
– Geeeeedai! Kur piniginė?
– Dink piktoji dvasia…
– Gedai, už dviejų valandų tavo knygos pristatymas, eisi?
Gedas sumurmėjo kažką neaiškaus sofos apmušalui, garsiai atsirūgėjo ir pamėgino atsistoti.
– Padėk, blet…
– Pasakyk, kur piniginė.
– Su-bi-nėj.
– Gedai, noriu naujos suknelės.
Reikšmingai patylėjęs Gedas pasiteiravo:
– Matei kada mano didelį/…
– …/ mačiau Gedai, mačiau. Ir ne sykį. Ir ne aš viena. Kavos nori?
– Kavos, kavos… juodos kavos, kavos, kurių pupeles rinko juodaodės vergės nuogom krūtim, rinko juodom rankom… juodą kavą…
Taip jis poetizavo dar geras dešimt minučių, kol šliaužiojau keliais visur ieškodama piniginės.
– … ko ieškai, – šunsnukio tonu pasiteiravo, stabtelėjo ir nutęsė, – žiuuuurke?
Tada pats pakikeno iš sąmojo, dar kartą atsirūgėjo ir ištraukė piniginę iš apatinių.
– Sakiau gi, kad subinėj… kiek reikia?
– Trijų šimtų.
– Trijų?
– Šimtų.
– Suknelei?
– Suknelei.
– Supainiojai gal kažką? Gal mane su krikštatėviu? Ar skudurynuose kainos ūgtelėjo?
– Gedai, kodėl kaskart duodamas pinigus mane žemini?
– Nes tu, blet, nieko nedirbi.
– Nedirbu?
– Ne.
– O asistentės pareigos – jau nebe darbas?
– Prasta iš tavęs, lėlyt, asistentė: nei tu čiulpt, nei tu spausdint greit moki.
– Gedai, koks tu visgi debilas.
– Gedai, koks tu visgi debilas, – pamėgdžiojo imituodamas velniai žino ką ir vėl surimtėjęs kirto į paširdžius, – O tu seeeensti. Darais niekam nebeįdomi, net pati sau. Tapai sentimentalia boba. Išbalinti kalnierukai tik įrodo, kad tavęs nieks gerai nepadulkina.
Gedas pakilo nuo sofos ir pradėjo vaikščioti po vis dar prietemoje skendintį kambarį. Vis dar klūpodama ant kelių stebėjau jo jau nebe baltas trumpikes ir akiplėšiškai didelę piniginę, kurią jis susigrūdo atgal, žinodamas, kad ten rankų nekišiu.
– Matai, NORI, bet nepasiimi. Girdėjai bent sakinį? Veltui aš čia? Gauni privačią pamoką, už kurią universitetai moka man pinigus, kad galėčiau atsiskaityt už sukneles ir neklausai. Siūliau iš arčiau pasižiūrėt, atsisakei, gailėkis. Gal vieną kartą pasimokysi. Kiek valandų?
– Šešios.
– Kada pristatymas?
– Septintą.
– Kur mano marškiniai?
– Po kojom.
– Aha. O kur sagos?
– Tai gal irgi SU-BI-NĖJ?
– Lėlyte, – atsiduso, – atleisiu iš darbo, nebus suknelių, kas tada į tave tokią suvargusią pelę žiūrės? Regis, vis dar nesupranti, kad AŠ esu geriausia, kas galėjo atsitikti TAVO gyvenime.
– Gedai, aš nenoriu būt vargo pelė.
– Ir nesi, esi vargo žiuuuurkė. Kur kelnės?
– Tavo knyga šūdas.
– Jei jau taip, antrąsyk skaityt nepatariu. Švarkas?
– Ant kėdės atlošo.
Gedas dingo koridoriuje ir po minutėlės grįžo atgal į kambarį nešinas juodais mažumėlę žvyruotais batais, atsisėdo ant kėdės ir audamasis dešinį batą vėl prabilo.
– Supranti, lė-ly-te, esi visa, ko neapkenčiu moteryse. Pasyvi, gležna, pažeidžiama, nepamylėta seeeenmergė. Pažiūrėk į save – klūpi ant kelių it prasikaltus Magdalena, tuoj tuoj ir imsi melsti atleidimo už tai, kad esi tas, kas esi. Suka vidurius. Bare dar yra Žuravli?
– Yra.
– Vienas, du buteliai?
– Du.
– Labai gerai, – patrynė rankas it senas sukčius. – Na, paskubėk, pasipuošk, nes pavėluosim.

* Шура „Ты не верь слезам“ (1998)

Advertisements
%d bloggers like this: