Kaip vaikai

–          Kaip dėsningumo tyrimas? – teiraujasi.

Prieš kelias savaites užsiminiau jai, kad nusprendžiau daugiau dėmesio skirti savo elgsenai ir fiksuoti, kur nuveda vieni ar kiti poelgiai. Vėliau, – prisipažinau jai, – užčiuopsiu pasikartojantį šabloną ir keisiu elgesį, taip modifikuodama įvykių eigą.

–          Geriau būčiau nepradėjusi, – prisipažįstu, – nes toks jausmas, kad labai ne apie tai, apie ką reikia aš. Gal laikas pakeisti aplinką? Nesuprantu, kaip viskas gali būti gerai, bet tuo pačiu – blogai?

–          Būdas toks? O aplinkos keitimas reiškia dar vieną emigraciją?

Dar vieną emigraciją? Emigruoti, imigruoti, migruoti, re-emigruoti, re-imigruoti? Jei Europos Sąjungia siekia būti, kaip Jungtinės Valstijos – nedaloma viena, ar pasivažinėjimai po sąjungai priklausančias šalis iš tiesų yra emigracija? Ir kokį laiko periodą apibrėžia žodžių junginys nuolatiniam gyvenimui? O jei persikėlei, pagyvenai ir apsigalvojai?  Tai reiškia, kad grįši į tėviškę, kaip re-emigrantas? Ir kaip Ji tave tokį priims? Kokie bus judviejų santykiai? Visgi prabėgo šiek tiek laiko, veikiausiai jausitės susvetimėję. Ar ilgainiui viskas bus taip, kaip buvę? Ar visgi visados liksi tas, kuris pabėgo (pasitaikius pirmai progai)?

–          Kaip pati? – nukreipiu kalbą, nes emigracija turėtų būti įtraukta į nepatogių temų sąrašą, kaip antai religija, politika ir seksas.

–          Vakar susitikom su keliais draugais jau klasika tapusiam-  vienam alaus. Namo grįžau septintą ryte.

–          O aš vakar po trijų Blue Moon užmigau su šlepetėm, net neužgesinusi stalinės lempos. Prabudau trečią ryto, jau pamiegojusi, nusiprausiau veidą, atrašiau kelis darbinius e-mail‘us ir vėl užmigau.

–          Silpnokai, – pastebi. – Kaip Julio?

–          Julio organiškumas, mane verčia daryti dalykus, kurių dar nedariau nė su vienu vyru, – kaip visada perdedu, – Tačiau idilę temdo nuojauta, kad jis visgi turi moterį. Gal dėl to viskas dabar ir painiojasi, gal dėl to ir jaučiuosi nesava? Nes, faktas, kad jis turi daug moterų – būtų all cool, tada lygiosios. Bet, jei yra vienintelė, pas kurią jis grįžta, that wouldn’t feel right. Tai tas pats, kas miegoti su vedusiu vyru. Tarsi ne tik pakiši kiaulę, bet jau ir išniekini šventą dviejų asmenų sąjungą. Plius, vis dar gerokai įsižiūrėjusi į Rožę. Jis yra tas vyras iš mano vaikystės fantazijų apie namą netoli Baltijos jūros, du vaikus, šunį ir šviežiai spaustas apelsinų sultis. Todėl ir afera su Julio regis – išdavystė, bet čia jau next level shit. Manau dar neišlaukėm savo momento. Kažkaip atrodo, kad Rožė niekur nedings, o aš dar turiu iki jo paaugti, bet nesinori, kad tame augime – paklysčiau ir neberasčiau kelio pas jį.

–          Hm, suprantu apie kokį jausmą kalbi: kai atrodo, kad turi kitą moterį. Dabar iš tikrųjų visi turi. Šneki su kuo nors bare ir nevalingai ieškai tos, vestuvinio žiedo nuospaudos. Tikrai, we’re not the sad ones in this story, – nuramina.

–          Laukiu tos dienos, kai santykių temų ir potemių aruodas ištuštės. Tada užversiu nešiojamojo kompiuterio ekraną, surūkysiu cigaretę ir oficialiai paskelbiu karjeros pabaigą, – nutylu, o galvoje tūkstantis ir viena mintis, – Dėl Dievo meilės, monogamija, net nėra natūrali žmonių rasės būsena! Viskas turėtų būti daug papraščiau (bent jau mano galvoje): valgai, kada nori; miegi, kada nori; dulkiniesi, kada nori.

–          O dabar kitaip? – sutrinka, regis, būtis paremta instinktais naujiena man vienai.

–          Dabar valgau, kada pertrauka; miegu, kada turiu laiko; dulkinuosi savaitgaliais, kartais ketvirtadieniais, bet čia jau, kai abu su Julio jaučiamės spontaniški, – prisidegu suktinę, – Ar man vienai taip atrodo, ar užtenka kelių savaičių nine to five darbo ir viskas pradeda atrodyti, kaip vienas nesibaigiantis deja vu?

–          Priklauso nuo darbo/…

–          /… ir nuo požiūrio, – tyliai papildau.

–          Taip jau yra, visi dirba/…

–          /… kol užsitarnauja poilsį ir tada supranta, kad ilsėtis nebėra jėgų, – cituoju tėvą, jis anądien taip pat bandė mane paguosti, tačiau abiems pasidarė tik slogiau, – Manau, apšviesti yra tie, kurie nesivelia į socialines peripetijas. Jie randa laimę pažinime.

–          Kaip vaikai?

–          Kaip vaikai.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS