Tu

Šiąnakt sapnavau tave. Klojai man lovą. Kryžiavau kojas iš didelio noro su tavim permiegoti -laikeisi atstumo. Rado, kada maivytis, – pagalvojau. Paklojai ir liepei gulti Bartuku.

–         Nuo kada mes šitaip miegam?

–         Nuo dabar.

Grynai išsidirbinėja, – vėl nuklydau į mintis.

–         Neišsidirbinėju, taip reikia, – perskaitė mintis.

O kam? Kodėl? Kodėl dabar, kai viskas tinkama: tinkama vieta, tinkamas laikas, tinkamas tu ir tinkama aš. Kodėl?

–         Mudviejų laikas praėjo, – kalbėjo purendamas pagalves.

Mano nuomone, jis net nebuvo normaliai atėjęs, – tęsiau pokalbį, – buvau dar jauna, supranti? Nesupratau nei savęs, nei tavęs, o dabar… dabar viskas kitaip, dabar atrodo, kad galėjau susigyventi su tuo, kad buvai pirmas ir galėtum tapti paskutiniu.

–         Nusišneki, – jau gulėdamas nutraukė, – gulk šalia ir miegok.

–         Kaip kokioj septintoj klasėj, – guldamasi šalia pastebėjau, – tikiuosi kojas plovei?

–         Ploviau…

–         Duok pauostysiu, – prikišdama nosį prie pėdų paliepiau, – ir iš tiesų – plovei. Tai, kad jau nusiprausęs, gal bent pasilaižom?

–         …

–         Kodėl mane palikai?

–         …

–         Miegi?

–         …

O tada pabudau viengulėje lovoje, šalia ant čiužinio miegojo kitas vyras, kurio vardo neprisiminiau, todėl pavadinau tavuoju.

– Vėl sapnavai?

– Sapnavau, – prisipažinau rąžydamasi, – taip jau nutinka, kad, kai kažką myli, mintys apie tą žmogų neapleidžia, net kai viskas seniai pasibaigę, taip seniai, kad net nebeprisimeni, kuri dalis buvo tikra, o kurią išsigalvojai.

– Kiek valandų? – paklausė vienai nakčiai apsistojęs buvęs mylimasis, kuris dabar (o ir prieš tai mieliau čiulpė vyrams nei laižė moterims).

– Po septynių keturiolika, – tarstelėjau žiūrėdama į mobiliojo telefono ekraną, – sapnavai ką nors?

– Sapnavau, – pasirėmęs galvą ant rankos atsiduso, – sapnavau, kaip klojau lovą, o tu kryžiuodama kojas iš didelio noro prašei, kad su tavimi permiegočiau.

– …

– …

– Ko nori pusryčiams? – nukreipiau kalbą, nes tai kad sapnuojame tuos pačius sapnus – per daug keista.

– Kiaušinienės, juodos duonos su sviestu ir juodos kavos.

Virtuvėje sėdėjo kitas tu, tu, kurį šį kartą, aš sutikau netinkamu metu. Tu dabar buvai per jaunas, nesupratai nei savęs, nei tuo labiau manęs.

–         Labas rytas, – nutęsei.

–         …, – atsakiau tyla.

–         Išsikraustau, – informavai.

–         Kada? – pasidomėjau įsikibusi į praviros spintelės dureles.

–         Savaitės bėgyje, – prisipažinai gesindamas cigaretę.

–         Turi pieno?

–         Turiu, – pravėrei šaldytuvo dureles ir ištraukęs Žemaitijos pieno pakuotę ištiesei man.

–         Ačiū, – padėkojau, – gali mane pabučiuoti?

Stovėjome tyloje, priėjai arčiau, žiūrėjome vienas į kitą, oda aplink tavo akis šiek tiek susiraukšlėjo, iš akių dingo liepsnelės, juodi plaukai pradėjo žilti, pečiai šiek tiek sulinko, kūnas sulyso. Atsidusai tarsi norėdamas kažką sakyti, pasisukai į mane šonu ir pagarsinęs radiją išėjai iš virtuvės.

Nick Cave and the Bad Seeds dainavo apie tai, kad mes niekada nebeišsiskirsime. Supyliau pieną į dubenėlį, įskėliau keturis kiaušinius, uždegiau dujinę viryklę, iš spintelės ištraukiau keptuvę.

Prie stalo sėdėjote visi  keturi: tu, kuris mylėjai vyrus, tikrasis tu, tu, kuris be atsako mylėjo mane ir tu, kuris pasirodė mano gyvenime netikėtai ir taip pat netikėtai išėjo palikdamas atmintyje tik pokalbių nuotrupas ir muziką.

–         Ką man dabar su tavimi daryti? – pusbalsiu paklausiau, tarsi tavęs keturiuose asmenyse, tarsi savęs.

–         Pamiršk, – pasakė tas, kurį ir taip vargiai prisimenu.

–         O kaip? Kaip pamiršti? Visaip bandžiau, bandžiau ieškodama  kituose, bandžiau paskandinti vyno svaigume, bandžiau medituoti ir susitelkti į save, bet net ir ten radau tave, keisčiausiuose vietose: ausies lezgelyje, kaklo linkyje, pirštų galiukuose, papilvėje, dešinės kojos kelyje, į kurį man kažkada įkandai…

–         Pamenu, – šyptelėjo tas, tikrasis.

–         Kiaušiniai pridegs, – priminė tas, kuris myli vyrus.

–         Kuris nors žino, kiek minučių reikia kepti kiaušinienę?

–         Parodyk, – atsistojo, tas, kuris myli mane, priėjo arčiau, pavartė kiaušinius mentele ir išjungė dujinę, – dabar uždenk dangčiu ir, kol užtepsi sviestą ant duonos, bus paruošta.

Kol tepiau sviestą ant duonos likai tik tu vienas, tas tikrasis.

–         Kur visi?

–         Paprašiau, kad išeitų, sakiau, kad visiems vis vien neužteks ir, kad mudviem reikia pasikalbėti.

Kalbėjomės mes jau tūkstančius kartų ir apie viską. Išsiaiškinome, kad tu myli mane, o aš tave, bet tai ir yra didžiausia kliūtis, nes meilė nėra tai, ko ieškome.

–         O ko mudu ieškome? – kalbėdama tarsi mudu būtume vienas asmuo paklausiau.

–         Gal išėjimo? – kapstydamas šakute po dubenėlį su kiaušiniene suabejojai.

–         … a, tai va, ką tu veikei, sukišęs veidą į kitų moterų tarpukojus – ieškai išėjimo?

–         Nešnekėk taip, tau netinka, – pasakei ir aš nutilau, nes tu vienintelis žinai, kas man tinka ir kas ne, ką man galima daryti ir ko – nederėtų.

–         …

–         …

–         …

–         Ačiū, – padėkoji už kiaušinienę.

–         Pabučiuok mane, – suglaudžiau lūpas bučiniui ir užsimerkusi palinkau arčiau.

Pabučiuoji į lūpas, atsimerkiu, o priešais mane tu, tas kuris mane myli. Apvedu lūpas nykščiu, kaip Jean-Paul Belmondo personažas filme Breathless*.

–         Kur buvai, – paklausiu atsidususi.

–         Už nugaros…

–         Visą laiką?

–         Taip.

–         Pyksti?

–         Ne, kodėl turėčiau?

Ir iš tiesų, tu gi vienas ir tas pats, tiesiog kituose pavidaluose.

*Jean-Luc Godard filmas „Breathless” (1960)

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS