Go Techno

Pagarsinu 2 House Go Techno. Susirangau krėsle, įbedusi žvilgsnį į ant sienos kabantį priminimą: dreams don‘t work unless you do* palinksiu galva į ritmą ir nusprendžiu, kad gyvenime dar neteko dirbti.
Išskyrus vieną vakarą Saint Albans‘e, kai buvau išsikasusi finansinę duobę ir kažkas parekomendavo mane Viduržemio jūros restorano šefui. Visą vakarą žiūrėjau į žmonių burnas, be abejo išverčiau padėklą, tikiu, kad ir apsiverkiau. Keturias valandas kolega pabuvęs padavėjas pasiūlė pavežėt namo restoranui dar neužsidarius, suprask: darbo negavai. Lauke buvo tamsu, automobilyje grojo pop hitai, žiūrėdama pro langą galvoje prasukinėjau vakaro nuotrupas.
• Žinai, – prabilo buvęs kolega, – vis vien ten prastai moka, ilgos valandos…
• Mhm, – sutikau.
• Gal norėtum pavakarieniauti kada?
• Nemanau, kad ši mintis patiktų mano bernui, – atsakiau net nepagalvojusi, jokio berno tuo metu neturėjau, veikiausiai dar buvau nekalta, bet jis nebuvo itin simpatiškas, o man buvo apmaudu, kad ieškojau darbo, o radau vyrą.
Visad norėjau darbo, kuriam galėčiau atsiduoti ir kūnu ir siela, darbo, kurį nemadingai vadinčiau malonumu ir visi man pavydėtų. Nepailsau – ieškau.
Vis dar ieškau, bet jau ramiau, širdis dar nepailsta ir tas ieškojimas vos juntamas, tarsi kambaryje garso suvirpintas oras.
Tiesa Go Techno virpina ne tik orą, bet ir kaimynų sienas. Iš vienos pusės – galerija, girdžiu, kaip snobai snobiškai skaito snobiškas kalbas, iš kitos – romunų kilmės prostitutė. Neturiu jokio pagrindo tai teigti, bet kartą ją mačiau ir nepajutau nieko tik susierzinimą, nes ji informavo, kad per apačioje esančio buto lubas sunkiasi vanduo ir, kad greičiausiai tai – mano kaltė. Taip ir buvo.
Viršuje gyvena pietiečiai, septyniasdešimt procentų – ispanai, nes per įkurtuvių vakarėlį vienas svečias dėvėjo sombrero. O gal ir ne ispanai, niekad jų taip ir nemačiau, tik girdžiu kaip jie vaikšto iš kambario į virtuvę, iš žingsnių nuspręsti – keblu. Apačioje veisiasi visokio plauko liaudis, tada jie susėda kiemelyje po atvirais langais ir kaip taisyklė rėkia iki trijų ryto. Tada šiek tiek aprimsta, nes pradeda kimti. Apie penktą ryto pirmoji pro geležinius vartus išbėga žiurkė. Vėliau išsiskirto jaunos moterys palikdamos du jaunuolius: Angus ir Matą. Su Angus turėjau kontaktą, tą patį vakarą kai apsėmiau jų butą. Pasikalbėjom tarpdury, jam labai patiko, kad mūsų prieangyje dega raudona lempa. Prisipažino, kad atėjo parėkt, bet vos tik įjungiau šviesą – apsiramino. Pradėjo flirtuoti. Pakvietė kavos.
Pamenu nuėjom tos kavos, bet dienos šviesoje viskas atrodė kitaip. Jis prisiminė incidentą ir išėjo nesusimokėjęs. Pamenu, perverčiau kelis Dazed & Confused puslapius, pakilau ir išėjau iš kavinės. Daugiau ten negrįžau, mažumėlę gėda.
Kai dirbu ir visi iš kažkur žino, kad uždirbu, dažnai gėda, norisi tuos pinigus vis kažkam atiduot, kad negraužtų sąžinė. Gailiu visų alkstančių, bet jų tiek, kad net tiršta, duodi vienam, kitas jau iš nugaros tiesia ranką, atsisuku, o ten vakarykštis senis, kuriam daviau kelis svarus ir bandelę, svarus jis paėmė ir išsyk įsidėjo į apdriskusio švarko kišenę, bandelės atsisakė, informuodamas: croissants are not my thing. Ne, tai ne, per prievartą geras nebūsi.
Geru žmogumi gimstama, bet tokiu išlikti yra pakankamai sudėtinga. Eini sau atsipūtęs, geras žmogus, o tau šast ir ištraukia piniginę iš rankinuko. Matai, pats kaltas, žinosi, kaip vaikščiot užsisvajojus. Arba myli žmogų, širdį atiduoti, jei paprašytų, turbūt išsitrauktum be chirurgų pagalbos ir nukraujuotum po kojom. Ir ta meile nori dalintis, ir daliniesi, ir nieks nepriima, šiurpsta nuo tokių tyrų jausmų, girdi: nusileisk ant žemės, nebūk naivus. O tada gaunasi taip, kad pats nejučiom pakiši koją ir santykiai apvirsta aukštielninkai ir susilaužo kaulą, kartais jiems skyla klubas, yra buvę atvejų, kai santykiai nusisuka sprandą.
Pirmieji mano santykiai vienareikšmiškai net nebuvo santykiai, tai buvo monologas. Antruose vos pradėjus megzti dialogą pokalbis nutrūko virsdamas dvejus metus trukusiais platoniškais santykiais su psichologu.
Visad būna tas vienas žmogus, kuris per daug neaiškinęs, ne nuleidžia ant žemės, bet klupdyte parklupdo. Tai, kaip estafetė, jei jau guli ant žemės ir jauties bejėgis, žinok: dabar lazdelė tavo rankose. Ir tada atsigauni, pakyli, pabėgi ir kerti kam nors kitam, kerti dar skaudžiau, taip tarsi atsilygindamas už sudaužytą širdį.
Gydytis širdį raudonu vynu anądien atėjo Vytautas, plastikinių langų įmonėje dirbantis tautietis, su kuriuo susipažinau lėktuve. Pamenu skaitė populiariosios psichologijos knygą, pagalvojau: savas. Kažkaip pradėjom šnekėtis, jo pirmasis rišlus sakinys skambėjo maždaug taip:
• Ai, nežinau, Marija, apie ką tas gyvenimas.
O aš žinau. Jau senokai išsiaiškinau ir dar nieks nepaneigė, kad gyvenimas visgi yra apie nieką. Pagrindai ir tiek: svarbiausia išlikimas. Kodėl darbas ir santykiai yra dvi pagrindinės temos? Nes tai per tūkstantmečius evoliucionavusios pagrindinės išgyvenimo taisyklės: medžioklė ir poravimasis.
– Gamtoje visi atsakymai. Kyla klausimų Nueik apkabink medį, – parekomendavau susiliet Vytautui su savo vidiniu pagoniu ir paprašiau stiuardesės viskio. Vynas ne visad nuskausmina.
Taip ir susipažinome: buvau mažumėlę apsvaigusi, todėl laikinai laiminga ir kiekvieną negatyvų Vytauto kirtį atremdavau liaudies patarle:
• Ai, žinai, kol jaunas, nieko negalvoji, o tada kerta trisdešimt ir susimąstai/…
• /… lenk medį, kol jaunas.
• /… kad jaunyste jau nieko nebenustebinsi, o žinios kažkur prašapo/…
• … ką išmoksi ant pečių nenešiosi.
• Tu iš manęs šaipaisi?
• Juokiasi puodas, kad katilas… ai, žinai, Vytautai, skrendu namo pas psichoterapeutą, nes nebepakeliu savo minčių, o Tu dar kaip tyčia su savom problemom. Kam dabar lengva? Visi kenčia, vieni daugiau, kiti – mažiau, vieni moka tai paslėpti, kiti (kaip antai tamsta ar aš) susėda ir dejuoja. Ir kas nuo to pasikeis? Niekas. Pa-ti-kėk ma-nim, – rankos mostu sustabdžiau pro šalį einančią stiuardesę ir be žodžių parodžiau, kad man žūt būt reikia dar vieno plastmasinio puodelio svaigalų, ji papurtė galvą, leisdama suprasti, kad jau gana, nesiginčijau ir tęsiau toliau, – asmeniškai aš dejuoju jau nuo aštuntos klasės. Puikiai prisimenu, kaip vieną dieną vietoj uniformos užsidėjau padivalkėj pirktą DKNY džemperį, įsispyriau į inkariukus ir pavėlavau į biologijos pamoką. Nuo tos dienos praėjo dvylika metų, o aš vis dar neišsispyriau iš inkariukų.
Tąsyk Vytautas liko pakerėtas Pepės Ilgakojinės adaptacija ir paprašė užrašyti elektroninio pašto adresą. Pasirašiau jo Menas būti geru vadovu knygoje, nusileidome, Vytautas panešėjo mano krepšį prigrūstą karališkų krevečių ir išsiskyrėme bagažo skyriuje.
Vytautas sėdėjo krėsle, nežymiai linksėjo galva kartkartėmis užsiversdamas butelį ir šnekėjo maždaug taip: ji išpjovė mano širdį, aš šaukiu, bet nieks negirdi.**
Nežinau, kaip tie visi kiti, bet aš tai tikrai negirdėjau, nes mintyse vardinau dešimt dalykų už kuriuos šiandien jaučiuosi dėkinga. Požiūrio keitimo programos dalis: kasdien turiu surasti bent dešimt dalykų, kurie mane džiugina.
• Matau, kad manęs nesiklausai, lūpos nežymiai juda, vėl šnekiesi su savim.
• Nesišneku. Ir apskritai, užsiimk savo reikalais, aš – savo. Kiekvienam reikia išsikalbėti, iš tikro, net nesvarbu ar kas nors klauso. Koks skirtumas?
• Gal duotum patarimą?
• Kuriuo nepasinaudotum?
• Gal pasinaudočiau?
• Dvidešimt pirmas amžius, niekas nebeinvestuoja energijos į gal. Laikas išmokti blokuoti triukšmą.
• Tai aš dabar triukšmas? – po skyrybų Vytautas itin pažeidžiamas ir viską priima asmeniškai.
• Tu esi triukšmas.
Žmogaus smegenys pamažu pasidavinėję informacijos kare. Kur bepasisuksi – visur atvira ugnis. Pradedant nuo rytinio laikraščio, Labas Rytas programos ar elektrininio laiško, visą kelią iki darbo, darbe, per pertrauką, grįžtant namo, pakeliui užsukus į barą, parduotuvėje, einant gatve, grįžus namo ir miegant.
Pasak Vytauto, pagrindinė priežastis nulėmusi judviejų su Siuzana skyrybas buvo išsiskyrę interesai.
• Iš pradžių ji pradėjo medituoti, tada lankyti jogą, rytinę kavą ir cigaretę iškeitė į bėgiojimą ristele, o tada kardinaliai pakeitė mitybos racioną. Pamenu sėdėjau balkone, rūkiau užsikėlęs koją ant kojos ir nuo dešinės šlepetės pado nukrito moliūgo sėkla. Užgesinau cigaretę, nuėjau į virtuvę ir paprašiau, kad išsikraustytų.
• Be reikalo. Ji pradėjo judėti atgal į gamą ir judviem tikrai pakeliui.
• Ką? – įpusėjęs butelį Vytautas pamiršo visus formalumus.
• Mes per daug atitolome nuo gamtos, kad tiesiog į ją sugrįžtume. Tad iš pradžių ieškome būdų sugrįžti į save per meditaciją, jogą, valome savo kūno šventoves detox dietom, keičiam blogus įpročius – gerais.
• Įdomi interpretacija, bet aš šitais šūdais neužsiimsiu.
• Užsiimsi, vos tik socialiniame rate atsiras sveikuolių persvara.
Sunerimęs, kad be Siuzanos gali užbaigti dienas, kaip atsiskyrėlis alkoholikas, Vytautas atsiprašė ir nuėjo į virtuvę pasikalbėti su buvusia moterim.
Palikti žmogų vis dažniau būna lengvabūdiškas sprendimas, vartotojiškos visuomenės įprotis. Palikę dažniausiai surandame save toje pačioje įpročių kilpoje, nebent patys priimame sprendimą pasikeisti.
Ir apskritai, ar esminis pasikeitimas galimas?
• Siuzana nebenori pas mane grįžti, – Vytautas sudribo atgal į krėslą.
• Vytautai/….
• /… ir pochuj man, susirasiu kitą! – nusprendžia, taip tik patvirtindamas apmąstymus, – Jausmai – užpisantis dalykas. Negana, kad turi susitvarkyt su savais, bet dar ir kitą reikia suprast. Momentai kartais turi likti momentais, jie gražesni tokiame formate. Jei išsitęstų, tai atrodytų, kaip ištemptas paveiksliukas.
• Aha aha, bet tai buvai tu, kuris padėjo tašką.
• Dėliojome tuos taškus jau gerus pusantrų metų, tačiau nė vienas neturėjome kiaušų pasakyt, kad mudviem jau nebepakeliui.
• Jei būtumėte bent pabandę įsiklausyti į viens kito norus, gal viskas būtų išsisprendę?
• Kokius norus? Jai tik kruopos ir daržovės galvoj, pastaruosius mėnesius ji manęs net nebematė.
• Gal todėl, kad grįždavai paryčiais smirdintis dūmais ir alkoholiu?
• O! Turi parūkyt?
Gyvenimas viena didelė įpročių kilpa, kurioje visi anksčiau ar vėliau pasikariame. Užuomina, procesas, apdovanojimas, užuomina, procesas, apdovanojimas etc. O kartais nebelieka ir proceso, tik apdovanojimai ir nuobodulys. Ir prasmė kurios ieško žmogus tik dar viena vizija, kuriai įgyvendinti reikia tik kelių paprastų dalykų – noro ir darbo.

* John C. Maxwell

** Gravel

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS