(S)CH(A)NEL(L)

Pardavinėju devynis tūkstančius svarų sterlingų vertus rankinukus penkiolikmetėms, už kuriuos jos atsiskaitinėja grynais, tarsi tai būtų pakelis Haribo guminukų ir mintys pačios atakuoja iš visų pusių.

Gal jų tėvai prekiauja žmonių organais? O kokie organai populiariausi? Ir iš kur jie sužino, kad organas funkcionuoja? Kiek kainuoja vienas organas ir kiek žmonių reikia nudaigoti, kad nusipirktum vieną rankinuką?

  • O kurie rankinukai yra naujausios kolekcijos? – klausia arabų kilmės klientė.
  • Viskas, ką manote aplink, yra naujausia kolekcija, – lenkiu nugarą, kad pasibaigus mėnesiui turėčiau už ką susimokėti kambario nuomą.
  • Ach, – ji atsidūsta, taip, kaip paprasti žmonės atsidūsta, kai prie kasos susivokia, kad nebeturi grynų susimokėti už konservus, – apmaudu, jau turiu kelių skirtingų dydžių ir spalvų Boy Bag, o visa kita – ne tai, ko ieškojau.
  • Karl‘as nespėja kurt, kaip greitai, jūs viską išperkat, – pasidalinu pastebėjimu ir sušvelninu smūgį koketišku juoku.
  • …, – klientei nejuokinga, ji nervingai stuksena į stalą savo American Express ir akimis ieško vyro.
  • Keturi tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt penki, – informuoju. Piešiu save, kaip Barbę lėlių namelyje žaidžiančią su Monopoly
  • Minutėlę, noriu, kad už šitą rankinę atsiskaitytų mano vyras.

O kur yra mano vyras, kuris atsiskaitinėtų už mano rankinukus? Šita pelenės pasaka regis be pabaigos.

Galiu kirsti lažybų, kad jų vyrai ne tik sumoka už jų rankinukus, žiedus, auskarus, perlų vėrinius, sukneles, batelius, vairuotoją, pasilepinimus spa ir etc. Bet, jei reiktų, pataisytų dušą, įkaltų vinį, užaugintų medį ir iš to pačio medžio plikom rankom pastatytų namą. O gal ir ne?

Per aštuonias darbo valandas spėju išeiti ir grįžti į realybe nuo dešimties iki devyniasdešimties kartų. Priklauso nuo užimtumo. Kartais, kai išeinu, grįžusi randu, perstatytus daiktus, pasikeitusius darbuotojus, šalia stovinčius klientus su klausiamomis veido išraiškomis, šįsyk radau priešais stovinčią pamainos vadybininkę ir pusamžį simpatišką vyrą, nuo galvos iki kojų apsirengusį Vivienne Westwood. Puikiai žinau, nes praeinu pro tą skyrių kasdien, po du kartus, nes būtent pro tą skyrių veda kelias į valgyklą, kurioje aš perku kavą ir spurgas.

  • Gal galėtum padėti šitam džentelmenui? – vadybininkės akys sunerimę.
  • Priklauso, – pasakau ir suprantu, kad dar nepersijungiau į paslaugios pardavėjos vaidmenį, o tada entuziastingai pasitaisau, – be abejo!

Kaskart išspaudusi entuziastingą be abejo, įsivaizduoju, kad sutinku, kad mane dulkintų per užpakalį, tai visada prajuokina ir veide atsiranda natūrali šypsena, už kurią man ir moka. Skyrius, kuriame dirbu, už šypsenas moka daugiausia, todėl – tokie ir palyginimai.

  • Noriu žmonai parvežti lauktuvių, – užliūliuoja prancūzišku akcentu, net negirdžiu, ką šneka, jie visi daugiau ar mažiau pageidauja to paties, – jūs panašaus sudėjimo, kaip Isabelle, gal galėtumėte pasimatuoti apdarus, kuriuos jai išrinkau?

Roxanne, you don’t have to wear that dress tonight, walk the streets for money, you don’t care if it’s wrong or if it’s right…*

Mademoiselle?

– Be abejo!

Noriu. Maža, ko tu nori

Stoviu pasidabinusi juoda couture suknia iš po kurios kyšo mano Deichmenn bateliai už penkiasdešimt litų, kurių kulniuką pakalė Kauno dramos teatro batsiuvys ir galvoju: kaip gerai, kad suknelė juoda, nes vilkdamasi į ją nusivaliau pusę makiažo. Ir ko tik nepadarysi dėl geresnio gyvenimo? Bet ar čia tas, geresnis gyvenimas? Sėdėčiau dabar Kaune ir vargo nematyčiau: Laisvės alėja, Senamiestis, Žilinsko galerija, į kurią taip ir nenuėjau, atsitiktinės kelionės į sostinę, cizą alum užsigerčiau ir pajebat: kas ir kokio rankinuko nori.

  • Et voilà! – skysteliu rankomis pravėrusi persirengimo kambario duris.

Prieinu arčiau mintyse piešdama save, kaip Isabelle‘ę: jis nusives mane prie kasos, o po to į trečią aukštą gerti šampano.

  • Puiku! – stodamasis nuo sofos tarsteli, – o dabar išrinkim papuošalus.

Ir viskas? O komplimentai? – nusimenu ir vyras tai pamato. Vyrai jaučia moterų liūdesį, moterų liūdesys, kaip žemas atmosferos slėgis, akimirksniu prispaudžia prie žemės. Žinau, kad tą akimirką, jis būtų padovanojęs man tą suknelę, jei tik kišenėje būtų turėjęs extra tūkstančių.

  • Maridža, – kreipiasi į mane perskaitęs vardą kortelėje, – ačiū už jūsų pagalbą. O dabar, gal galėtumėte supakuoti suknelę kartu su auskarais ir nusiųsti prie penktų durų?

Penktų durų servisas suteikiamas visiems, kas tingi nešiotis maišelį po penkių šimtų tūkstančių kvadratinių metrų parduotuvę.

Tą akimirką, turbūt pirmą kartą gyvenime tikrai suprantu posakio, žąsinu gimęs lakštingala nečiulbėsi, svarumą.

Paklusniai linkteliu. Liūdesys vienu mostu pakasa visą aukštą šešios pėdos po žeme. Taip atsitina, kai apninka suvokimas, jog niekada gyvenime negalėsi sau leisti atsiskaityti grynais už vardinį rankinuką, negalėsi paprašyti pasaulyje pirmaujančios parduotuvės darbuotojų supakuoti helikopterį į dovanų popierių ir užklijuotų ant jo pasirinktos spalvos kaspiną, kad negalėsi sau leisti pamiršti, jog kitos šalies seife turi deimantų už šimtą tūkstančių svarų, kad negalėsi sau leisti užsakyti Rolls-Royce‘o į pradinių klasių mokytojo namus, kaip padėką už tai, jog jis išmokė tavo dunduką sūnų skaityti, negalėsi sau leisti kelionių nuosava jachta Viduržemio jūra, negalėsi sau leisti įsigyti nuosavos jachtos, net katerio ir dar daugelio kitų dalykų. Ir nieks dėl tavęs negabens sužadėtuvių žiedo į Stokholmą, kad Šventą Kalėdų rytą, galėtum pasipiršti mylimajai/ -jam.

O jei ir galėsi, niekada nepritapsi, nes būsi vienas tų kostiumuotų nevykėlių, kuris paslapčia kišenėje spaudžia virtą bulvę su spirgais.**

 

* The Police “Roxanne” album Outlandos d’Amour (1978)

** Dovilė Puzinaitė

 

 

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS