Vyšnios

Teatro bufete varvinau ašaras į aviečių skonio želė, atrydama ex-pseudo-būsimo-vyro pasakytus žodžius, kurie skambėjo taip pat nelogiškai, kaip neigiamo atsakymo dėl aplikacijos į darbą pagrindimas: „Jūsų CV per geras…“.
Jis (ex-pseudo-būsimas-vyras) buvo kiek išradingesnis ir parinko šiek tiek poetiškesnius žodžius:
– Turiu rankose deimantą ir ridinėju jį išrankos į ranką nežinodamas, ką su juo daryti…
Tragedija, po tragedijos!
– Čia laisva?
O švenčiausiasis… Ašaros! Šluostykis a-ša-ras, ne nosį, debile!
Mhm… – pritariamai linkteliu.
Tai jis! Tiksliau vienas iš trijų orkestro trimitininkų, nuo kurių drėgsta delniukai ir ne tik.
… o dabar kas? Ką dabar daryti? Apsimest, kad kažkas įkrito į akį? Koketiškai nusišypsot nepaisant nutekėjusio tušo? Pakilt ir tiesiog išeit? O jei nebepasitaikys tokia ilgai laukta proga?
Megztinio rankove nepastebimai nubraukiu snarglį ir pastūmus želę į šoną rimtu veidu stveriuos telefono. Klasikinis manevras.
Po minutėlės sukaupiu jėgas ir vogčiomis žvilgteriu į trimitininką. Kaip visad pasitempęs, su juodu kostiumu, akinančiai baltais marškiniais, peteliškė, plaukai šiek tiek pavelti tarsi būtų, kur prigulęs popiečio miegui… Geria juodą kavą. Spėju be cukraus.
Suspaudžiu šlaunis ir nevalingai išleidžiu geidulingą: mmmm…
– Kas?
Seeeeekso… tarsi rujojanti kalė rėkia vidus, o išorė, prisišikęs kelnes vaikas, tarsteli:
– Nieko.
– Pasigirdo, kad kažką sakėt.
– Ne, nieko nesakiau.
– Nieko? Neišleidot nė garso?
– …
– Net goslaus „mmmm…“?
Jis to tikrai nepasakė. Pasakė?
Širdis nusirito į kulnus, ten paskutinį sykį ji lankėsi, kai buvau palikta sėdėt per žingsnį nuo kalno viršūnės, Edinburge. Tąsyk gyvenimas praskriejo pro akis. Tris kartus.
„… tarp mūsų nėra to gyvuliško noro, to gyvuliško instinkto“ į mintis beldžiasi ex-pseudo-būsimo-vyro kontempliacijos. Mano seksualumas nerado vietos tarp nusirengimo, drabužių lankstymo, dantų valymo ir gulimosi į tvarkingai paklotą lovą, jau segantis pirmąją sagą mano aistra nueidavo miegot net neištarus „Labanakt…“.

Pasinaudojęs proga, kai mano siela trumpam paliko kūną, trimitininkas palinksta arčiau, paima iš rankų telefoną ir atšlijęs atgal pradeda pusbalsiu skaityti žinutę, kurioje įsivaizduojamam draugui X pasakoju, kad norėčiau trimitininką prispausti prie sienos, kaip tai daro filmuose ir…
Šypsosi patenkinto vyro šypsena, net liestis nereikėjo. Ak, kaip jautru! Kaip romantiška…
– Kodėl nebevalgote savo želė? Negardu? Neturit apetito?- maigydamas telefoną paklausia.
– Norėtumėte paragauti? – pasiūlau atleisdama flirto vadžias tuo pat metu mėgindami įskaityt trimitininko jauseną, – Kodėl ne spektaklyje?
– Buratinas šiandien ant kokso… – nepakeldamas akių informuoja.
– Oi, blet…- netikėtai išsprūsta nuoširdus susirūpinimas.
Vos per kelias savaites tapau atskiro teatro pasaulio dalimi, į kurį per tarnybines duris, tarsi Alisa per triušio olą, patenki į stebuklų šalį: skubėdama laiptais prabėga Madam Baterflai, rūpinėj su budinčiu apie dienos aktualijas šnekasi Spragtukas.
Trimitininkas nieko neatsako. Pradedu kramtyt odeles aplink rankos nagus.
– Ką ten veikiate, trimitininke?- neištveriu.
– Artūras. Žaidžiu gyvatėlę… – tiesdamas ranką prisistato, – Galiu suvalgyti jūsų želę?
Leisčiau jam suvalgyti želę, kad ir nuo nuogų krūtų, galėtų laižyt tirpstančią želę nuo pilvo. Jei tik panorėtų ir nuo…
Kaip intymu! Stebiu jį šaukšteliu kabinant ašarom aplietus želė gabaliukus ir negaliu nepoetizuot. Artūras ryja mano avietines ašaras.
Artūras iššaukia manyje norą kurti. Gal poezija ir yra meilė?
– Ach…
– … jūs dar net nežvilgterėjote į telefono ekraną, žavioji nepažįstamoji, – cituodamas vieną operetės personažą primena.
– Purrrpurrr… – imituodama pašto balandį supuriu.
Dvidešimt pirmojo amžiaus elektroniniai meilės laiškeliai, mokyklinis flirtas žinutėmis. Nešaudykit manęs, aš tik moteris.
Trimitininkas laižo šaukštelį įsmeigęs akis į mano virpančius pirštus siekiančius telefono, tuo metu į pustuštį bufetą įlekia pasakų personažas Buratinas ir pribėgęs prie staliuko traukte ištraukia mane iš besipildančios seksualinės fantazijos:
– Tai kas gero? Gal nieko?
Trimitininko Artūro šaukštelis neišlaiko paskutinio gabalėlio želė ir jis nukrenta ant grindinio. Buratinas paleidžia mane ir šūktelėjęs „O!“ puola po stalu ieškoti deserto likučių.
– Aš pasiduodu… – trenkdama telefoną į stalą nuleidžiu rankas.
– Na, mažute, – atbulom lįsdamas iš po stalo nei tai į želė, nei tai į mano kojas kreipiasi Buratinas, – Artūrai, kodėl negroji?
Artūras nervingai pasitaiso peteliškę.
– O, ko, jus nedainuojat? – pasišiaušiu.
– Mendelsono marše nėra mano arijos, – nenatūraliai judindamas žandikaulį nusišneka Buratinas.
– Jūsų nosis ištįso, Buratinai…
– Pagrok, Artūrai, mums Mendelsono maršą, – sukomanduoja.
– Nepažįstamoji, viliuos jus greitu metu sutikti teatro koridoriuose, – stodamasis šypteli mano seksualinė fantazija vardu Artūras.
Kodėl mane visi palieka? Ir kodėl Buratino rankos man ant šlaunies?
– Buratinai!
– Supratau!- išsigandęs pašoka Buratinas ir smarkiai trintelėjęs pakaušiu į stalą tėkšteli ant grindinio.
– Zajebys… – nutęsiu lenkdamasi pasižiūrėt ar Buratinas dar gyvas.

Buratinas guli paslikas ir kažką nerišliai marma sau po medine nosim, gal šaukiasi tėtės Karlo?
Pakylu nuo stalo, apžvelgiu melodramą stebėjusią bufeto publiką ir nusilenkusi išeinu pro duris.
Pasakų šalies koridoriuose pro mane praskrenda bjaurusis ančiukas iš „Gulbių Ežero“ primindamas apie dar neperskaitytą elektroninį meilės laiškelį, kuriame seksualinė fantazija kukliai prisipažįsta, kad tokių filmų nežiūri, tačiau aną savaitę baltai persidažė sienas ir įsigijo projektorių, tad jeigu atsineščiau „Nine ½ weeks“ jis nusipirks vyšnių.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS