Meilė yra racionalus sprendimas

Meilė yra racionalus sprendimas.
Dvidešimt pirmojo amžiaus antrojo dešimtmečio faktas.
Neginčytinas.
Tie, kurie ginčijasi atsilieka laike.
Taškas.

– Mes nebesiunčiame telegramų.
– Tai nusiųskit faksą.
– …?
– Neturiu interneto, telefonas išsikrovė, kaip dar šiais laikais galima susisiekti?
– Galim pakrauti telefoną. Bet turim tik iphone charger‘į.
– Tai tada išsiųsiu laišką.

Noriu kažkaip pasakyti, kad jau esu pasiruošusi, kad ateitum į mano širdį ir mano siela pasveiks.
Protas pagaliau blaivus.
Gyvenimo pagreitis – nusistovėjo.
Miegu dvigulėje lovoje ir dešinė jos pusė- laisva.
Gaminu dviem asmenim.
Į vaikus nebežiūriu su koktuliu. Turiu mėgstamiausią. Žmonės sako, kad tai nėra sveika, bet man tai – pažanga.
Man trisdešimt ir aš pagaliau priėmiau sprendimą būti dviese.
– O dabar kas? – klausia tysodamas lovoje.
– Dabar būsim.
Juokiasi. Vieniems (kaip antai man) tas sprendimas ateina savaime, kitus reikia pastatyti prieš faktą. Pastatyti, pasodinti, paguldyti, tada tvirtai dviem rankom suimti pečius ir žiūrint tiesiai į akis sakyt:
– Faktas.
– Hm.
– Mhm.
– Bet tai, kad aš dar nepasiruošęs.
– Tu niekada nebūsi pasiruošęs. Bet jausmas yra, gi nori kažko šalia, pats sakei, sakei: noriu, kad manęs, kas nors lauktų/…
– …/ ir tu sakei, kad lauksi/…
– …/ ir laukiu.
– …
– …
– Lauki, bet tuo pačiu ir pradedi išsipisinėt.
– Vyruti, aš turiu du diplomus (neįskaičiuojant mokyklinio), negaliu, kaip kokia kvanka tiesiog visų laukti, kol visi išsilakstys ir tada, staiga jiems nušvis, kad visgi aš esu ta moteris, su kuria jie nori praleisti gyvenimą, – narciziškai pabrėžiu įvardį aš.
– …
– Pagalvok, tau dar nenusibodo?
– Kas?
– Dulkiniesi nuo penkiolikos/…
– ../ keturiolikos, – pataiso.
– A, na atsiprašau, pamiršau įskaičiuoti prostitutę penkiolikto gimtadienio išvakarėse, – pakylu.
– Kur eini? – sučiumpa už rankos ir tempia atgal į lovą.
– Į dušą. Kai grįšiu noriu, kad tavęs čia nebūtų. Nė kvapo. Atidaryk langą prieš išeidamas.
– Tu psichiškai nestabili, – dalinasi įžvalgomis.
– O tu pripratai prie lengvai prieinamų moterų, – mes niekada nesišnekame apie mudu, mes visada analizuojame vyrų ir moterų santykius, kartais paliečiame LGBT, kartais tiesiog apibendriname viską ir kalbame apie žmoniją.
– Gerai! – pašoka iš lovos ir pradeda rengtis, – Gerai!
– Kas gerai?
– … – tyli, daugiau nebepriima informacijos, matau iš akių, kad sistema užlūžo ir nebereaguoja į išorinius trikdžius.
Prieinu arčiau, pasilenkiu ir per sprindį nuo veido sakau:
– Ir vis tiek sugrįši.
– …
Sugrįš, anksčiau ar vėliau. Dabar grįžinėja, bet nesugrįžta. Grįžinėti ir sugrįžti yra dvi skirtingos sąvokos. Grįžinėti, reiškia, kad vis dar dvejoja, bet tarsi jau uždavinėja sau racionalų klausimą: ar tai meilė? Grįžta tada, kai tikrai žino.

Stovi prie durų: nei pirmyn, nei atgal. Nuojauta kužda, kad reikia padėti. Bet nesinori piršti minčių, gal jo visai kitokios?
Gal ir kitokios, bet savas, tai jau pažįstu, ne kartą jos prasisuko galvoje, ne kartą garsiai buvo aptartos, gal jau išsigrynino? Gal jau galiu jas pateikti tam, iš kurio jos ir kilo?

– Klausyk, – pradedu rimtai, – man trisdešimt ir aš per sena žaisti žaidimus. Meilė yra racionalus sprendimas. Dvidešimt pirmojo amžiaus antrojo dešimtmečio faktas. Neginčytinas. Tie, kurie ginčijasi atsilieka laike. Taškas. Aš apsisprendžiau, dabar belieka apsispręsti tau.
– …
– …
– Bet tai, – bet tai reiškia, kad jis vis dar ieško, kol jo kelyje atsiras kas nors geresnio.
Dar vienas faktas, kurio garsiai nesidalinu: mano kelyje, jau yra tas geresnis, bet sprendimas yra spendimas.
– Pasaka be galo, – konstatuoju.
– O argi ne gražu? – žaidžia jausmais, žino, kad skatau knygas, plius neseniai pradėjau domėtis lietuvių liaudies pasakomis ir padavimais.
– Buvo malonu tave pažinoti, – stumdama pro duris prisipažįstu.
– Tai viskas?
– Tai viskas, – nesuprantu, kaip kai kurie, sugeba taip lengvai išbraukti kitus iš gyvenimo: vieną dieną, kol mirtis mus išskirs, kitą – bac! Tyla. Pasirodo pervertė kitą puslapį ir jame apie tą mirtiną draugą iš po vakar nė žodžiu neužsiminta. Bet jei gali kiti, galiu ir aš.
– …
– Eik eik, – sakau ir stumiu jau net įsispyrusi.
– Nerimtai gi tu, – ispanas, jie atviraširdžiai, netiki šiaurės europiečių užsispyrimu.
– Gerai, nerimtai, – pasiduodu ir užsidarau duše.

Prisileidžiu burbulų vonią, prisipilu negyvos jūros druskų, kaip pasakytų J. K. tai mano Viduržemio jūra. Nusimetu drabužius, įkeliu vieną koją, paskui kitą, atsigulu, užspaudžiu nosį dviem pirštais ir panyru su viltimi išlįsti švari ir be nuodėmės.
Paburbuliuoju po vandeniu ir jau kai pradeda trūkti oro – išneriu, pažiopčioju tarsi žuvis ir vėl į vonios dugną, taip kelis kartus, kol pasigirsta beldimas.
– Tvarkoj tu? – klausia, rūpinasi.
– … – nieko nesakau, tegul mažumėlę pasijaudina, tegul jo galvoje šmėkšteli mintis: kas būtų, jei manęs nebeliktų? Tegul stabteli ties ta mintimi, gal pagelbės susivokti jausmuose?
– Marija!
– Kas?! – atidarau duris, vanduo varva ant linoleumo.
– Einu, – sako nuleidęs akis.
– Langą pavėrei?
– …?
– …

Pasibučiuojame, nes vienas kitą mylime, ta keista nesveika meile, kuri persekios mudu visą likusį gyvenimą. Tai ir yra ta racionali meilė, kada nusprendi palikti mylimą žmogų ramybėje, nes žinai, kad jam/ jai be tavęs bus tik geriau.

O jei nebus, jis/ ji visada turės pas ką grįžti.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS