Vienuolika minučių

  • Gyvenu tarsi kariamas šuo. Priprantu prie visko. Nežinau ar tai gerai.
  • Koks planas b?
  • Neturiu plano b… tiesiog jame gyvenu.

Sekmadienis buvo niekam tikęs: visą dieną klausiau Moby, rūkiau ir valgiau baltą mišrainę. Po septintos, gal aštuntos cigaretės užsimaniau kavos.

Kavos nebebuvo, lauke lijo, atsigėriau arbatos.

Perskaičiau straipsnį apie rūkymą. Pasirodo viena cigaretė sutrumpiną gyvenimą vienuolika minučių.

Jau buvau tai girdėjusi, kai kartą besėdint lauko kavinėje, pro šalį einantis senis užkalbino dvi rūkančias moteris:

  • Girdėjau, jog viena surūkyta cigaretė sutrumpina gyvenimą vienuolika minučių, – prilėtinęs žingsnį paaiškino.
  • Nežinai, nuo ko mirsi… – pasiteisino moteris ir įtraukė dūmą.
  • O seksas prailgina devyniom… – užsiminė šypsodamasis, – galiu padėti atstatyti balansą.

Moterys nusijuokė, nusijuokiau ir prisidegiau cigaretę. Be pašalinių minčių, be jokių minčių apie ateitį.

Retokai mąstau apie ateitį. Tai tas pats, kas mėginti įžiūrėti kelią per rūką: dažniausiai tiesiog eini tikėdamasis geriausio.

Parūkiau dar, šįsyk galvodama, kiek daug galėčiau padaryti per vienuolika minučių. Parašyti laišką, pasakyti žmonėms, kuriuos myliu, jog jie nuostabūs, surūkyti dar tris cigaretes, pažiūrėti filmą Trip to the moon, susisiūti kojinę, snūstelti, suvalgyti pienišką šokoladą su riešutais, išsimaudyti po dušu… pakeisti pasaulį. Pakeisti save?

Įsiklausiusi išgirdau, kaip pelės barškinasi po skalbimo mašina. O gal kaip sukasi sagos daužydamos skalbimo mašinos durelių stiklą?

Realybė suskirstyta į lygmenis. Tik dar nesugalvojau kokius.

Nulinis lygmuo, tai realybė, kurioje egzistuoja monotonijos pakirstieji, šiame lygmenyje maža emocijų ir visa apsiriboja dvylika valandų. Pirmasis lygmuo, tai kitos dvylika valandų, per kurias arba ruošiamasi miegui, arba miegama, arba keliamasi. Trečiasis lygmuo, tai realybė skiesta svaigalais. Kurioje, kiekviena minutė, regis, skirtinga ir spalvota… priklausomai nuo svaigalų kiekio ir rūšių. Ketvirtasis realybės lygmuo, kuriame dažnai atrandu save, tai gyvenimas praeitim, ateitim, tačiau niekada esamajame laike, tai klaidžiojimai po pasakų labirintus, tai persipynę nulinis ir pirmasis lygmuo, tai gyvenimas filmuose, įsikūnijant į vieną ar kitą personažą ir beveik nebūnant savimi, tai realybės riba, už jos tik beprotybė. Beprotybė, tai paskutinis penktasis realybės lygmuo.

Pradedu laukt rytojaus. Nes totaliai sumoviau šiandieną. Ir taip bene kasdien: laukiu geresnių dienų tarsi tai, ką nors pakeistų. Kita vertus toks laukimas sukelia malonų nerimą ir susijaudinimą.

Aklas pasimatymas su Rytojumi.

Ir kaskart Rytojus mane nuvilia.

Kaip galima būt pačiu savimi, jei nežinai, kas esi?

Mano kišenėje twenty dolars bill, pakelis pabodusių Parlament cigarečių, degtukai ir mobilusis telefonas. Daug norų galvoj…

Melancholija.

Vos nenusiridenu nuo laiptų. Esu trečiame ne pačiame stabiliausiame lygmenyje. Gėrėm tekilą su citrina ir druska. Po penkių stikliukų prisiminiau Jo gyvenimo teoriją: ramiai, nesiblaškant/…

Ir savo: … /iki rytojaus. Užsimerkus. Tarsi kariamas šuo.

Gal todėl mudviem nieko ir nepavyko?

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS