Dieve, saugok karalienę: antrasis sugrįžimas

Tarp manęs ir Amsterdamo nebuvo nieko rimta. Kelios nuodėmingos naktys studijų laikais: tokie pasantykiavimai nelinkę peraugti į draugystę. Tačiau, jei Londonas yra blogiukas, kuris žiemą vasarą neišlenda iš odinės striukės, ant kurios nugaros užrašyta Rebel Without a Cause, o giliai širdy yra apsimyžęs romantikas, tai Amsterdamas yra intelektualas, atsipūtęs universiteto profesorius, kuris mielai užsimeta ecstasy ir patūsina su studentais. Jis geras meilužis, bet privalai turėti kantrybės, kad su juo išbūtum ilgą laiką, turi jį prisijaukinti, kad atsivertų ir leistų pažinti jo kitą, jautresnę pusę.

Išbuvom kartu aštuonis mėnesius, tada nutrūko lofto kuriame gyvenau sutartis. Sakau, kad nutrūko sutartis, nors ji niekada ir neegzistavo, tiesiog nerandu geresnio paaiškinimo situacijai, kurioje tada buvome. Nujausdama, kad artėja eros pabaiga – išsikrausčiau pirma. Po kelių savaičių gavau vieno iš italų, su kuriais dalinomės stogu, žinutę, kad jie atsikėlė nuo remonto triukšmo – pasirodo name prasidėjo ilgai planuota renovacija ir visiems teko išeiti.

Rasti laikiną būstą Amsterdame – tas pats, kaip rasti darbą: turi arba gerai pasirodyti per interviu, arba turėti pažįstamų. Kartą net nešiau kyšį, juodą Karūnos šokoladą. Veikiausiai nepatiko, nes kambario negavau.

Amsterdamas – emocija, kurią sunku apibūdinti žodžiais, ir būtina patirti. Raudonųjų žibintų gatvė bei Coffeeshop‘ai tėra tik priedas.

Iš pažiūros šiurkštūs žmonės, olandai tiesiog nevynioja į vatą, jie žiūri tiesiai į akis ir klausia nepatogių klausimų. Jie gyvena be užuolaidų (tiesiogine prasme), nes neturi, ko slėpti. Visa tauta švenčia karalienės (dabar karaliaus) gimtadienį nuo galvos iki kojų pasipuošę oranžinės spalvos drabužiais. Vienai dienai visi tampa viena didele ir laiminga šeima. Tą dieną dirba vos keletas parduotuvių, net kai kurie barai – linkę užsidaryti nepaisant potencialaus pelno. Gatvės tampa nesibaigiančiu – blusturgiu, žmonės išneša iš namų daiktus ir juos pardavinėja praeiviams ar susidomėjusiems kaimynams, visur skamba muzika, vaikai prekiauja naminiu limonadu ar šviežiai keptais pyragėliais. Kanaluose net tiršta nuo laivų, kuriuose vyksta ne ką mažesni tūsai.

Žiemą vos užšalus kanalams visi išsitraukia pačiūžas, tai kultūros dalis: pačiūžos vaikams nuperkamos vos jie pradeda vaikščioti. Pagrindinė olandų transporto priemonė – dviratis ir visi mina juo net išsišiepę, lietus ar speigas. Pati myniau per sniegą, žinau, ką kalbu.  Šalies kalėjimai apytuščiai ir jie labiau panašūs į sanatorijas, kur kaliniai gali žaisti kompiuterinius žaidimus, yra skaniai pamaitinami, o cigaretės dalijamos nemokamai, vos jų paprašius. Tai sužinojau, kai jau minėtą italą pagavo piešiant grafičius ant traukinio vagono. Palaikė porą naktų. Kol mes rovėmės plaukus, repetuodami, kaip pranešim žinią jo motinai, jis tuo metu išgyveno the time of his life.

Pirmadienio rytais, Amsterdame kaukia pavojaus sirena, a wake up call, kaip kartą tai įvardino draugė. Olandai mėgaujasi gyvenimu, nes anot jų – kiekviena diena gali būti paskutinė. Šis suvokimas – užkoduota genetinė informacija.

Išsiskyrėme racionaliai ir vienas kitą visad prisiminsim su meile.

Anądien parskridusi iš Lietuvos stotelėje laukiau EasyBus‘o. Prie manęs priėjo raudonplaukis jaunuolis ir paprašė prisidegt. Rūkydamas suktinę paklausė ar norėčiau pasiklausyti muzikos. Patraukiau pečiais. Jis išsitraukė iš kuprinės kolonėlę ir pagarsino Neringa FM. Švietė saulė ir jis prisipažino norintis studijuoti Roterdame. Pasidalinau prisiminimais, sakiau: važiuok, bus labai gerai. Žinoma, patarimas pakankamai subjektyvus. Tačiau tikiu – nenusivils.

Paskutinę dieną pateikusi magistrinį atsipūčiau su palengvėjimu. Žiūrėjau pro tėvų buto langą į tolį ir mane apėmė suvokimas, kad ilgiau realybės atidėlioti nepavyks. Doktorantūros studijos būtų – kulka į smilkinį. Prasidėjo darbo paieškos Lietuvoje.

Apie darbo paieškas Lietuvoje neabejotinai būtų galima paršyti knygą, kuri vėliau peraugtų į filmo scenarijų ir galbūt net į kompiuterinį žaidimą. Supraskit: lengva nebuvo, nei prieš, nei po Briuselio. Prieš Briuselį, nuklydau į Vilnių, nacionalinę įstaigą, trumpam meilės romanui Lietuvos Operos ir Baleto teatre. Po Briuselio – prisiklausiusi pasakų apie galimą etatą – tryniau rankas įsivaizduodama, kad rytdiena – garantuota. Tada iš etato liko tik pusė, kol jis visai išnyko iš ateities horizonto. Po tokių aukštai iškeltų tikslų Maximoj (o ir niekur kitur) dirbti nesinorėjo. Nors, kaip pasakė vienas geras draugas, kuris tiki žmonių gerumu: Marija, kiekvienas darbas yra darbas.

Amen.

Tačiau žiojau, kad Lietuvoje teks dirbti: reiks išvest šefo šunį į kiemą ir pasiimti jo vaikus iš mokyklos. Žinojau, kad tam sugebėjimų – neturiu ir algos, tokią, kokią man siūlė neužtektų gyvensenai, kurią užsisakiau.

Lietuvoje žmonės gyvena ir išgyvena, ir veikiausiai daug geriau nei aš. Vis dar nesuprantu, kaip kažkas gali turėti pinigų plastikiniams langams? Bet turi, ir ne tik langams. Dabar visi perka kotedžus.

Likti ir aiškintis, kaip jiems tai pavyksta – neturėjau užsidegimo, po neįvykusio etato operhouse‘e, mintys apie antrąjį sugrįžimą į Londoną braute brovėsi į galvą. O ir išvažiavau neužtrenkusi visų durų.

Oro uoste išsiskiriant su artimaisiais buvo nei kiek nemažiau ašarų, nei visus kartus prieš tai. Tačiau šįsyk tarsi buvo lengviau, žinojau, kur važiuoju. Bent jau maniau, kad žinau. Kiek per tris metus gali pasikeisti miestas, tiesa?

Victoria stotyje pasitiko buvęs vyras, dabar esamas draugas D. Jis paėmė iš manęs rankinį bagažą, persimetė per petį ir padavė popierinį McDonald’s maišelį su mėsainiu ir Coca Colos, aceit duona ir druska. Prieš išvykdama dirbau būtent netoli Victoria stoties esančiame pastate, Allington House, kuris dabar jau buvo sulygintas su žeme. Supratau, kad kaip buvo prieš tai, tikrai nebebus.

Vaikščiojom, gal tris ar keturias valandas, aplankėm karalienę, jos Buckingham Palace. Paslampinėjom po Green Park‘ą, pabuvom Oxford Circus, kol manęs neperėmė, kita pamaina.

D. vienas tų, kuris atvažiavo dar prieš Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare. Jis pažino kitokį Londoną, nei teko pažinti man, o dabar su nostalgija kalbėjo apie prabėgusias dienas, nujaučiau, kur link suka. Vaikščiojo aplik pastatus ir pezėjo apie jų apdailą, tarsi aš ką suprasčiau. O tada pasakė, kad nebemato Londone ateities. Mintyse prasukau Marius Ivaškevičiaus Išvarymą, kuriame jis pastebi, kad Londonas išsunkia pasiimdamas geriausia, o kai jau nebegali ar nebespėji duoti tiek, kiek reikalaujama – jis tave išspjauna.

Didžiausias mano košmaras: Londonui – nebereikia, o Lietuva nepriima. Rūkyk, Vania.

O kad Londonui nebereikia, tai – faktas. 8.6 milijonai ir miesto meras Boris (Alexander Boris de Pfeffel Johnson) pranašauja daugiau.

Kaip paklausta ar jai patinka gyventi Londone, pasakė ukrainietė kirpėja: sure, who doesn‘t? It‘s London.  Maždaug: akivaizdu, klausinėji šūdų, geriau sėdėk ir tylėk, nes įkirpsiu į ausį.

Suskaičiuočiau 8.6 milijonus priežasčių, kodėl žmonės nori gyventi Londone, kiekvienas turi istoriją. Žinoma, prieš dešimt metų istorija buvo viena – pašalpos ir uždarbis. Patys kalti, buvo patiklūs, dalino svarus į kairę ir dešinę. Dabar pradėjo skaičiuoti: duoda mažiau ir ne visiems.

Grįžusi prašiau travel card, kad galėčiau važinėt į darbo pokalbius, sakė nevarstyt durų, baigėsi tie laikai, po Olimpinių žaidynių viskas pasikeitė.

Užtruko porą mėnesių suvirškinti pokyčius, labiau savo, kaip asmens, nei pačio Londono. Kiekvienas sugrįžimas, nesvarbu ar į gimtą šalį, ar į šalį, kurioje gyvenai ilgesnį laiką, ar į senelių, tėvų namus, ar į mokyklą, gal net į kiemą, kuriame lakstei, kai buvai vaikas, grąžina ir prisiminimus. Mintimis, bent kelioms akimirkoms tampi senuoju savimi, išgyveni to meto jausenas, prisimeni vertybes ir tuometinius rūpesčius, prisimeni žmones, kurie supo, supranti, kad su kai kuriais keliai išsiskyrė, kai kurių, galbūt net nebėra. Tada pajauti laiko ir būties trapumą, pagalvoji apie dalykus, kuriuos galbūt būtum daręs kitaip ir visas tas emocinis vėmalas pradeda lįst per gerklę ir arba tu jį forsuoji atgal, arba išvemi ir gyveni toliau.

Tai tuos porą mėnesių aš bandžiau nuryt.

Advertisements
%d bloggers like this: