Dangaus nebėra

I‘ll be waiting all day I‘ll be waiting all year… for you.*
Svarbiausia tikėti.
Viskas yra tavyje.
Jei tu tiki, tikiu ir aš.
Ar tiki?
Palengva prarandi viltį pats to nejausdamas. Vis dažniau eini gatve nuleidęs galvą. Svetimi veidai plaukia pro šalį. Absoliučiai viskas prarado reikšmę. Jautiesi it ne savo klumpėse. Nepaliaudamas klausinėji savęs…
… ar tai ir yra viskas?
Nuomojamas kambarys, nuomojami baldai, nuobodus monotoniškas darbas, kuris kasdien išsunkia taip, jog grįžęs nebenori nieko, tik išgert skardinę alaus ir griūt į lovą… vienas.
… griūni į lovą, prisidegi cigaretę ir spoksai į lubas, pasiverti ant šono, nuo grindų pakeli mobilų telefoną tikėdamasis, kad kažkas prisiminė apie tavo egzistenciją. Niekas. Padedi telefoną atgal ant žemės, baigi cigaretę, užgesini nuorūką ir apsisukęs ant kito šono apsikabini pagalvę įsivaizduodamas, kad tai Ji/Jis. Esi susipainiojęs jausmuose. Tavo emocijos kartais tampa nevaldomos.
Rytais klausaisi džiazo… kepdamas kiaušinienę siūbuoji pagal ritmą. Užsikaiti kavos. Prisidegi cigaretę… ir niekas nesikeičia.
Piniginėje vien kvitai. Gyveni nuo algos iki algos. Būna dienų, kai nebeturi už ką pavalgyti. Tomis dienomis negali užmigti. Tada galvoji.
… pats nebesupranti ar tai, kas vyksta, tau vis dar rūpi.
Ar rūpi?
Jautiesi niekam neįdomus. Net pats sau. Nebeatmeni, kada paskutinį kartą nustebinai save.
Apatija tave nužudys.
Visų kitų gyvenimai, palyginus su tavuoju, atrodo tobuli. Kartais pagalvoji, jog sutiktum būti invalidu – tada žmonės nors kaip nors reaguotų.
… turi viską, tačiau nesugebi tuo naudotis, ir tai slegia. Slegia taip, kad pjaustydamas duoną įsivaizduoji save ant pjaustymo lentos… prispaudi ašmenis prie kaklo ir lengvu spustelėjimu nukerti galvą.
… kad viskas būtų taip lengva.
Pyksti ant visų. Labiausiai ant tėvo, kad apvaisino mamą… ant mamos, kad nepasidarė aborto. Ant jų abiejų, kad neatidavė į vaikų namus. Ant darželio auklėtojos, kad liepdavo miegot pietų miego. Ant kiemo vaikų, kad su tavim nežaisdavo. Ant mokytojų, kad palikdavo po pamokų.. ir tai – ne už blogą elgesį, o kad padėtum sutvarkyti klasę. Ant senės autobuse, kuri prieš penkiolika metų sugėdino prieš visus keleivius, nes liepė atsistoti ir užleisti jai vietą, nes pačiam neužteko proto mandagiai pasielgti – gal ir tėvai neišmokė… Pyksti ant mergaitės iš paralelinės klasės, kurios vardo dabar net nepameni, tačiau jauteisi ją įsimylėjęs ir vis dar galvoji apie ją kaip apie pirmąja. Berniuko, kurį įsimylėjai, nes pirmoji mergaitė atstūmė. Jis net nesuprato, ko iš jo nori… Pyksti ant Maximos pardavėjų, nes jos visada nepatenkintos ir gadina nuotaiką. Pyksti ant viršininko, nes jau ketvirti metai nepakelia algos, bet tu vis vien dirbi nunarinęs galvą, nes neturi valios pasipriešint. Pyksti ant akvariumo žuvyčių, nes jos taip pat nereaguoja į tavo egzistenciją – o tai buvo vienintelė priežastis, kodėl jas įsigijai… kad nesijaustum toks sumautai vienišas.
Spardai šiukšles eidamas gatve ir įsivaizduodamas, jog tai medžių lapai. Pasiilgai rudens. Visuotinio liūdesio. Kai vakarai darosi vis ilgesni ir be sąžinės graužaties gali pasimėgauti stiklu viskio ketvirtą valandą dienos. Kai pradedi gert, nesustoji savaitėm. Tada nebesiorientuoji laike. Kartais pamiršti, kur esi… erdvės susilieja į vieną. Būna akimirkų, kai galvoje šmėkšteli adekvatūs vaizdai – tai, kas jau buvo… vakar regėjai savo atvaizdą, besivelkantį iš paskos, atkartojantį judesius… tu nebuvai tu: buvai it subraižyta patefono plokštelė, kuriai grojant girdisi pastovus braškesys, o kartais melodija užstringa arba apskritai nutyla. Tavo melodija – tyla… ir tai gąsdina.
Visada sakai tai, ką galvoji… tačiau tai nereiškia, jog pagalvoji ir tik tada pasakai. Tiesiog naudojiesi proga, nes nedažnai kažkas iš tiesų tavęs klausosi.
Nekenti politikos.
Šiandien sugalvojai nusipirkti katę, kad nebūtų taip nyku vienam, kad turėtum objektą, į kurį galėtum kreiptis, pavyzdžiui:

  • Elvi (toks būtų katino vardas), kodėl kriauklėje stirta nešvarių indų?

Arba…

  • Elvi, ar man niekas neskambino?
    Gal net…
  • Elvi, mudu senokai šnekėjomės… parnešiau vyno, užsakiau kiniško maisto, tikiuos, neturi planų?
    Kokių? Palakt pieno ir nusišikt į smėlio dėžutę?
    Baigi išprotėt… pats tai jauti, tik vis dar nedrįsti garsiai to pripažinti. Sau.
    Mama patarė susirasti hobį. Praėjus kelioms savaitėms po judviejų pokalbio nusipirkai foto aparatą. Tau visada patiko nejudantys vaizdai. Pradėjai fotografuoti šiukšles, automobilių partrenktas kates, šunis, lapes, paukščius, voveres, triušius…
    … vieną popietę ėjai palei greitkelį ieškodamas objekto kolekcijai. Automobiliai lėkė pro šalį, retsykiais pasignalizuodami, kai per daug užsigalvojęs peržengdavai baltą ištisinę juostą ir išeidavai į kelią. Temo. Visas šitas vargas bevaisis, bet tu nepasidavei – ėjai toliau. Niūniavai Lietuvos himną. Lietuvos himnas visada įkvėpdavo žygdarbiams. Kartais niūniuodavai ir Sovietų Sąjungos himną. Pastarasis suteikdavo budrumo ir stiprybės… kartais pravirkdydavo.
    Pakėlei galvą į dangų ieškodamas ženklo ar mėgindamas įsiklausyti į Dievo balsą. Dievas miegojo. Pasiuntei jį… taip, pykai ir ant Dievo. Ant jo už VISKĄ. Ypač už Ievos ir Adomo sukūrimą.
    Nachuj Tau jų reikėjo… pažiūrėk – dabar vargsti. Nepagalvojai…

Paburnojęs ant Dievo supratai, jog be pertraukos eini jau šešias valandas. Dvėselienos – nė kvapo. Jauteisi pavargęs. Praėjusią savaitę pirkti sportiniai bateliai pritrynė pūsles. Prisėdai ant žolės, atsirišai raištelius, nusiėmei dešinį, po to ir kairį batus. Apsiverkei. Per daug nykumos susidėjo. Aplink vis vien nieko nebuvo. Vaikystėj tėvai prisakė neverkti. Klausei tėvų. Nekentei, bet klausei… o dabar. Dabar nesusilaikei. Perštėjo veidą nuo ėjimo prieš saulę, kaklą – nelyg pavadėlis – nutrynė fotoaparatą laikanti juosta. Skaudėjo skrandį. Skrandžio rūgštys graužė opą. Kojos…

  • Už ką, blet? Už ką taip manęs nekenti? – burbėjai panosėj, it kam nors tai rūpėtų.
    Prigulei ant žolės. Trumpam… užmerkei akis. Užmigai. Miegojai it vaikystėj. Vis prabudinėdamas nuo šalčio. Užaugai neturtingoje šeimoje. Žiemos metu patalpos nebuvo šildomos. Mama užvirdavo vandens, užplikydavo ramunėlių arbatos ir paguldydavo ant šalto drėgno čiužinio. Čiužinys dvokė pelėsiais. Užklodavo drabužiais, užmesdavo kailinius, pabučiuodavo į skruostą ir pasakydavo… ne, iš tiesų, ji nesakydavo nieko. Vis dar nesako. O taip norėtųsi, jog bent ji…
    Prabudai nuo automobilio lempų šviesos. Akimirkos trapume pagalvojai, jog esi operacinėje.
  • Galim važiuot?
    Patrynei veidą, nusižiovavai. Priešais stovėjo moteris. Smulki, gal kokių trisdešimties. Trumpu džinsiniu sijonu, lengva dryžuota palaidine, jos rankoje rūko cigaretė. Atrodo pigiai… – pagalvojai/ištarei balsu… vis dar nesupratai, kas įvyko/vyksta.
  • Važiuojam, – pratarė balsas, atsklidęs iš automobilio.
    Išgirdai kaukšint aukštakulnius, duslų juoką, užvedamą automobilį, įjungiant magnetofoną, prasukamą kasetę…
    … pakilai nuo žolės, pajutai, jog šąla kojos. Užmigai basas. Apsižvalgei… batų nebuvo. Kilo įniršis, pyktis tvykstelėjo galvon…
  • Ei! – pamojai automobilio link.
    Jos negirdėjo. Buvo per daug užimtos savimi. Tai, su kuo susiduri kasdien – žmonėmis, per daug užsiėmusiais savimi.
    Dar labiau supykai. Tvojai kumščiu į priekinį automobilio stiklą.
  • Ei! Blet… – dar kartą sušukai.
  • Važiuok, – išgirdai.
    … žiūrėjai į tolstantį automobilį. Užsimanei parūkyt. Apsižvalgei. Radai batus. Gulėjo nepaliesti. Buvai pasidėjęs juos po galva. Pažiūrėjai į laikrodį. Prisiminei, palikęs laikrodį namie. Virtuvėje. Ant stalo. Plovei indus, nusiėmei ir pamiršai.
    Nusibodai pats sau… viską sugebi paversti monotonija.
    Pradėjai suktis ratu. Sukaisi, kol supykino. Nugriuvai. Susitrenkei kaktą. Gulėjai paslikas. Užvertei galvą, kad skaudėtų, ir iš paskutiniųjų trenkei į asfaltą. Dar… ir dar.. ir dar kartą, kol išsijungei.

    Einant namo matei moterį, žiūrinčią į dangų ir kažką šnekančią. Nenutuokei, gal su angelais, Dievu, gnomais, pasakų fėja arba Aladinu.

Pasižadėjai susitvarkyti gyvenimą taip, kaip nori, kaip visada įsivaizdavai – nepriklausomai nuo kitų. Kitų žmonių sumanytų šablonų. Gyvenimas yra toks dalykas, kuris negali būt teisingas arba neteisingas.
Praėjai jaunuolį, kuris prie džinsų buvo prisikabinęs dar vienus džinsus, šiek tiek šviesesnius už tuos, kuriais vilkėjo… atrodė keistai. Galų gale, tai tik pagrindė teiginį. Palinksėjai galva, it pats sau pritardamas… Nėra taip arba ne – yra tik daugelis skirtingų perspektyvų… ir kelias namo. Jei nežinai kelio, visada eini tiesiai, visada tiesiai, tiesiai, tiesiai… Nebetiki kelrodžių žvaigždžių egzistencija… nebetiki egzistencija.

Pakeli akis į dangų vėl norėdamas paburnoti. O dangaus nebėra.

*Silverchair  „Waiting All Day” iš albumo „Young Modern” (2007)

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS