Dieve, saugok karalienę: atgimimas arba generation Y

Palengvėjo vėliau, kai įsikirtau, kad Londonui vidutinio amžiaus krizė, kad jis, kaip ir aš, nori keistis, bet aplinka traukia jį atgal, per daug pažįstamų, kurie dar gyvena aštuntojo dešimtmečio punk eroje ir devintojo – rave‘uose. Per daug tų, kurie atvažiavo keliems mėnesiams, padirbėti per vasarą, ir liko gyventi ant jo sofos, prisiėmė paskolų ir dabar nebeturi, kur dėtis.

Laisvamaniai menininkai taip pat nebesusišneka su Londonu, seniau tarsi suprato viens kitą, koegzistavo be vargo, o dabar Londonas šneka vien apie biznį: iš menininkų jam reikia rezultatų, jis sutinka duoti gyvenamą vietą, bet vos ji pradeda traukti verslininkus, Londonas pradeda sukt šlangą, kelt nuomos kainas ir siūlyt kitus variantus. Dabar jo planuose Stratford, į kurį besiruošiant Olimpinėms buvo sukišta per daug pinigų, kad tiesiog palikti jį merdėt. Todėl menininkai turi kraustytis ir padaryt iš Stratford cool and trendy place to be, ką padarė iš Brick Lane, Shoreditch ir Hackney.

Per darbo pokalbį vienoje kompanijoje, vadybininkas paatviravo, sakė, kad prieš aštuonis metus per London Fields (parkas Hackney) eidavo su alaus skardine rankoj, taip aceit jausdavosi saugiau: skardinė buvo jo nematomas skydas ir riterio šarvai. Ne mano žodžiai. Kitas draugas, pasikvietė vakarienės į partnerio apartamentus name, kuris kažkada buvo vyriškų kostiumų siuvykla. Prieš dešimt metų už tą erdvę jis sumokėjo apie dvidešimt tūkstančių svarų, dabar vietos vertė – pusė milijono.

Tiems, kurie turi nekilnojamo turto Londone, pavydžiu, kaip tikra lietuvė. Neužtektų vieno gyvenimo užsidirbti padoriai gyvenamai vietai. Net paskolas dabar visi ima dviese. Paskola – dvidešimt pirmojo amžiaus santuokos atitikmuo. Labai rizikingas reikalas: santuoką galima nutraukti, baisiausia, kas gali nutikti – būsi išsiskyręs. O jei kartu pasiėmėt paskolą, nusipirkot būstą, o ilgainiui išsiskyrė požiūriai ir gyvent po vienu stogu pasidarė ankšta?

Londone apstu tokių istorijų, net paskolos imt kartu nereikia. Nuomos kainos – kosminės, žmonės apsigyvena kartu, o po to miega vienoj lovoj metus po išsiskyrimo.

Pragyventi įmanoma, jei per metus uždirbi keturiasdešimt tūkstančių, tada gali išskrist paatostogaut, nelįst į skolas ir pradėt galvoti apie taupymą. Pradėt galvot, tai tokia tarpinė būsena tarp darbo įvertinimo pokalbių, kai gauni keturiasdešimt tūkstančių ir tikiesi, kad per kitą pokalbį suderinsi daugiau, tada mintis virs kūnu.

Uždirbti keturiasdešimt tūkstančių nėra sunku, jei teisingai sudėlioji kortas. Štai vienas draugas po penkių metų kompanijoje, nusprendė, kad jam reikia permainų ir nusiuntė paraišką į konkurentų ofisą. Po interviu, kuriame jam pasiūlė darbo vietą bei didesnę algą, jis grįžo į savo ofisą ir paaiškinęs situaciją paprašė pakelti algą. Kompanija saugodama neįkainojamą komandos narį – algą pakėlė. Gavęs, ko norėjo, jis nepasidavė, grįžo pas konkurentus ir informavo, kad alga suderinta ir, kad jis nori daugiau.

Baigėsi tie laikai, kai lietuviams reikia dirbti nuleidus galvą, nes mes emigrantai. Gal tokių laikų net nebuvo? Patys prisigalvojom, kad reikia dirbti ir dirbti sunkiai, ir tylėt, saugoti vietą, nes išmes. Jei mes – duos išeitinę, didelė galimybė, kad išeis tik į gerą, rasi kitą darbą ir būsi keliais šimtais (o gal tūkstančiais?) pliuse. Jei jau meta, veikiausiai tas darbas tau niekad ir nepatiko.

Kartų skirtumai dažnai nurašomi kaip minusas. Vienas sakinys „o mūsų laikais taip nebūdavo“ neretai sukelia prieštaringus jausmus ir klausimus. Pamenu, kaskart išgirdusi šią frazę pajusdavau gėdą, maždaug: kur ritasi pasaulis ir tu kartu su juo?

Generation Y, arba, kaip mus įvardino karjeros patarėjas Robi Ryankarta ID (I Deserve) karta nežaidžia žaidimų. Mes žinome savo galimybes ir drįstame (arba bent jau turėtume) jomis pasinaudoti. Priešingai nei mūsų tėvų karta, mes nebijome keisti darbus ir mūsų dažnai nedomina pradedančiųjų pozicijos, mes keliame klausimus ir metam iššūkį status quo. Vyresniosios kartos atstovai, tai vadina akiplėšiškumu, taip vėlgi apkarpydamas sparnus tiems, kurie nėra tikri.

Nebūti tikram augant Lietuvoje (o gal ir kitur?) nėra sunki užduotis – visi aplink viens už kitą protingesni. O dar kur pagarba vyresniam? Gerbti privalu, tas tiesa, bet jei nusišneka ir yra lopas, tai gal nesvarbu penkiolika ar septyniasdešimt šeši? Tik klausiu.

Taip nepasitikėdama ir gerbdama kaupiau kompleksus. Prieš išvykdama turėjau jau nemažą bagažą. Tačiau Ryanair akylai stebėjo  kiekvieną kilogramą, tai kompleksus teko palikti tėviškėj.

Londone sunku nebūti savimi, sunku nesivadovauti kartos primestais instinktais, pats miestas tarsi reikalauja: išsitiesk, krūtinę į priekį, aukštyn galvą ir nepasiduodam. Išlikimas ir kova už būvį čia – rutinos dalis, nuo pat rytinės kelionės į darbą, kai metro platforma regis šiek tiek įdubusi nuo žmonių svorio, o norėdamas patekti į traukinį turi pasitelkti strateginį mąstymą ir diplomatinius įgūdžius. Žinoma, kartais pakanka ir lietuviško naglumo.

Sakau lietuviško, nes pirmaisiais metais Londone atrodė, kad storžieviškumas – tautinis bruožas, nes viską, ką darydavau, čionykščiams atrodydavo rude. Tai nejau pulsiu atsiprašinėt, kai mane pastumia? Pabučiuok, tu silkei į/…

…/o dabar atsiprašinėju, patinka. Kartą belaukiant skrydžio į Vilnių, pasakojau draugei, kad labai pamėgau į visus kreiptis Sir ir Madam, sakiau, kad ir Lietuvoj, taip darysiu, sakysiu: Pone, gal galėtumėte… Lietuvoj gali nesuprast, – pastebėjo ji, – ką sako Lietuvoj? Ė, tu? Pagarbesnė forma būtų, ė, Jūs.

Londonas nenuginčijamai – galimybių miestas. Taigi, konkurencija didėja ir diplomų čia nebepakanka. Ne visiems jie ir įkandami. Visa laimė spėjau į trijų tūkstančių per metus traukinį, kuris seniai nurūko, dabar studentai moka dešimt tūkstančių svarų per metus: trys metai studijų – trisdešimt tūkstančių. Už ką? Niekas į tuos bakalauro diplomus rimtai nebežiūri. Žinoma, su – geriau nei – be

Anglijoje apskritai patirtis vertinama daug labiau nei akademinės žinios, patys anglai pradeda dirbti baigę koledžus ir nesvyruodami lipa karjeros kopėčiomis. Kai mes baigiam mokslus ir nežinom, kur eit, jie jau vadovauja.

Ir studijos čia paremtos praktika, studentai skatinami derinti mokslus su internship‘ais. Beje, nemažai kompanijų turi praktikantams sukurtas programas, kurios neretai trunka tiek pat, kiek ir mokslai aukštosiose mokyklose.

Ploju atsistojusi ir gailiuosi, kad atvažiavau į šią šalį su išankstinėmis nuostatomis, iš studijų tikėdamasi visai ko kito ir tik joms baigiantis pradėjau atsiverti ir imti tai, ką siūlo.  O siūlė atsiraitoti rankoves ir pavaryt.

Pirmaisiais metais geriau per žarijas būčiau basom kojom vaikščiojusi nei dirbusi pasiuntinuku televizijoje ar teatre. Gal todėl karjera ir nesusiklostė? Mirkt mirkt.

Kai dar mokiausi mokykloje trasi buvo akivaizdu, kad pasimokęs darbą gausi. Ne be reikalo pasidalinau kontempliacijomis apie kartų skirtumus. Pasaulis keičiasi nenumaldomu greičiu, anądien Evening Standard skaičiau, kad Prancūzijoje pradinukus nori mokyti kodavimo. Tuo metu, Lietuvos mokyklose dauguma mokytojų dar prisimena edukacinę sistemą Sovietų Sąjungoje. Gerbiu tuos mokytojus ir daugelis jų yra savo srities specialistai, tačiau jų užsispyrimas ir nelankstumas didina ir taip jau milžinišką spragą tarp kartų.

Besimokydama niekad nebūčiau pagalvojusi, kad kada nors su į septintą dešimtį įkopusia dėstytoja susirašinėsiu trumposiomis žinutėmis.  Gal ir niekam tikęs pavyzdys, tačiau jis iš dalies iliustruoja faktą, kad amžius – tik iliuzija ir, kad žmogų gerbi ne todėl, kad jus skiria keli dešimtmečiai, o todėl, kad jis yra žmogus, jis gerbia tave ir nepaisant amžiaus skirtumo yra linkęs išklausyti ir galbūt netgi pasimokyti.

Ar iš manęs kas nors ko nors pasimokė – neturiu žalio supratimo, bet studijų metai buvo mano kelionė į nušvitimą.

Advertisements
%d bloggers like this: