Karas

Niekaip negali perprasti gyvenimo. Tai tarsi neužbaigta užduotis, kuri neduoda ramybės, kausto kūną, temdo sąmonę, atima spalvotus sapnus ir vietoje jų leidžia nesibaigiančią siaubo juostą.

Nusibodai pati sau, nusibodai ir kitiems, ypač savo motinai, kuri su malonumu susigrūstų tave atgal, kad tik užsičiauptum.

–         Negaliu patikėti, kad tai viskas, – kąsdama dar šiltą gabalą obuolių pyrago samprotauji.

–         Patikėk, tai ir yra gyvenimas, – pakartoja šimtas penktą sykį nebenuleisdama akių nuo televizoriaus ekrano.

Per televizorių rodo vieną iš penkių jos mėgstamiausių TV serialų, kuriuos žiūri per rusišką kanalą, tarsi lietuviški kanalai turėtų per mažai šūdinų programų. Net žinias, ji seka per RTR Planeta Baltija.

–         Jei tai viskas, tai geriau negyvent, – tęsi pilna burna.

–         Kas?

–         Nieko.

–         Kažką sakei, girdėjau.

–         O tu laiminga? – pasiteirauji jau nurijusi.

–         Laiminga.

Pasiremi rankomis galvą, seki įtariu žvilgsniu: ir išties, ji regis laiminga, švyti net iš tos laimės.

–         O ko tokia laiminga?

–         …, – žiūri, kaip į ne savo vaiką.

–         Mama, aš noriu gy-ven-ti.

–         …, – nebesiklauso, akys negyvos, lūpos mažumėlę praviros, prasidėjo Teisė į tiesą.

–         Gy-ven-ti!

–         Tai ir yra gyvenimas, – nenusileidžia, – diena po dienos susivejančios į visumą.

–         …, – nebegali prašnekėt, kraujas venose stingsta vien tik pagalvojus apie tai, kad keturi metų laikai, gyvenimas vienoje vietoje, pastovus darbas, daugiau ar mažiau nusistovėjęs socialinis ratas, savaitgaliai pramogų sostinėje ir yra gy-ve-ni-mas. Ak, tiesa, pamiršai vieną kitą kelionę į šiltus kraštus (i.e. Turkija, Egiptas, Graikija, Kipras ir vis populiarėjantis Marokas).

–         Nusileisk ant žemės, – pataria.

–         …, – tyli, nes iš sielvarto susikišai paskutinį gabalą pyrago.

–         Ir dar būtų gerai, kad susirastum vyrą, – be šito ir be to, kad turėtum susirasti darbą neapsieina nei vienas pokalbis.

–         Prie ko čia vyras?

–         Nes, matau, kad vienai – sunkiai sekasi, – kaisdama virdulį pasidalina savo observacijomis.

–         Tai taip išeina, kad tie, kurie gyvena poroje yra lebedos.

–         …?

–         Nes jie vieni nesusitvarko.

–         …, – vėl žiūri tarsi neatpažintų, – arbatos gersi?

–         Gersiu.

Niekas nepadeda. Tarsi ozono skylė tavyje prasivėrusi tuštuma plečiasi, ir nerimas niekur nedingsta. Slogios mintys apie laikinumą prikelia nakčia ir šaltas prakaitas išmuša primindamas, kad esi ne ten, kur turėtum būti.

–         A, – prabundi gaudydama orą.

–         Viskas gerai? – pasiteirauja.

–         …, – nesumeti, ką atsakyti, nes neprisimeni, su kuriuo miegi, ar tuo kuris gerai dulkinasi ar tuo, kuris išklauso.

–         Išgerk vandens ir miegok, man anksti keltis, – burba į pagalvę.

–         Išeik, – paprašai, prisiminusi, kad užmigai kalbėdama.

–         …, – paguli kelias sekundes tyloje, atsidūsta, pakyla, sėdi nuleidęs kojas, pasirėmęs rankomis veidą.

–         Svarstai ar tai ir yra gyvenimas? – prisidegi cigaretę.

–         Svarstau ar tau, blet, visi namie ir kodėl aš grįžtu, jei žinau, kad vis vien viskas visada baigsis taip pat.

–         Nes gal esi liurbis ir vienas nesusitvarkai?

Patiri iškrypėliškai saldų pasitenkinimą skaudindama artimą savo, tarsi katė su siūlų kamuoliuku: krepšt šen, krepšt ten, pastumi letena, sugriebi nagais, apglėbi visu kūnu ir vėl varinėji, kol pavargsti. Geranoriškumas žmonių santykiuose – glumina, nes jis neatitinka tavosios gy-ve-ni-mo vizijos; tavo gyvenimo knygos pavadinime nėra žodžio taika; ir laimė, kurią kiti randa paprastuose dalykuose regis – nepakeliama.

–         … tau turėtų būti labai sunku, – dalinasi spėlionėmis audamasis batus.

–         …, – nesiginčiji; norėtum, kad būtų lengva, bet negali patikėti, kad lengva iš tiesų yra taip paprasta, – ir tu nei kiek nepadedi.

–         Tuk tuk tuk, – beldžia į durų staktą, – tuščia girdi? Kaip ir tavo makaulėj. Pati iš lovos prieš penkias minutes išmetei! Ką man daryti?

Įsikišti kaltą ir

Nejuda nei pirmyn, nei atgal: tarsi norėtų trenkti durimis ir daugiau niekada nesugrįžti, tarsi norėtų grįžti į lovą ir niekada nebeišeiti.

Nesiryžta. Kertu lažybų, jei dabar paklausčiau ar/…

–         /… tu esi laimingas?

Jis atsakytų, taip/…

–       /…aš esu laimingas.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS