Realybė

Pakeli juodos kavos puodelį nuo stalo ir net nepriglaudęs prie lūpų padedi atgal. Atsiremi į metalinės lauko kėdės nugarėlę. Pasėdėjęs minutėlę pradedi muistytis akimis ieškodamas iš ko galėtum nugvelbt cigaretę. Saulė plieskia į veidą, užsidedi akinius tamsintais stiklais: taip seniai jos nematei, kad dabar nebegali į ją žiūrėti.

Prisėdu priešais. Porą minučių sėdime tyloje: stebiu tave klaidžiojant kitoje realybėje.

–         Užsisakysite?

–         Kavos. Juodos kavos.

Nieko nesakai, net nejudi, sėdi mažumėlę atlošęs galvą, sunėręs rankas ant krūtinės, kojas ištiesęs į priekį ir apie kažką galvoji. Ir aš minutėlei užlenkiu galvą į debesis ieškodama tavęs.

Kilsteli akinius stodamas akistaton su mano persona.

–         Žinai, ko norėčiau? – paklausi.

–         Tapti viena? – pasiūlau.

–         Gal vėliau?

–         O dabar?

Neatsakai, užsimerki ir vėl atloši galvą. Saulę sekundei užtemdo debesys: užsisiaučiu pečius megztuku. Padavėjas atneša kavą, šykščiai nusišypso ir nurinkęs atstumtas lėkštes pradingsta restorano gilumoje.

–         Rūkysi? – išsitraukiu pakelį vanilinio tabako.

Nežymiai linkteli išsitiesdamas kėdėje, pasirąžai ir žiovaudamas paklausi:

–         Kiek laiko užtrunka pažinti žmogų?

–         O kiek laiko užtrunka pažinti save? – liežuviu perbraukiu popierėlį.

–         Gal tiek, kiek esi?

Spragteli žiebtuvėliu ir giliai įtrauki dūmą apniaukdamas dangų. Į juodos kavos puodelį kapteli pirmieji lietaus lašai. Žmonės sėdintys prie aplinkinių stalelių pradeda pamažu skirstytis.

Užsitrauki švarką ant galvos ir nuo stalo pastvėręs ryšulį raktų pakyli. Sugriaudžia griaustinis pralodydamas beveislį valkatą šunį.

–         Lįsk po švarku, – pasiūlai.

–         O puodeliai?

–         Išgyvens. Gal eime vidun? Pagirdysiu vynu.

Lietus intensyvėja skandindamas lauko terasą. Pasislepiu po švarku ir mudu nusekame senjorų porelę: tvirtai susikabinusios rankos, sunerti pirštai, nejučia pradedu pavydėti jiems ryšio.

Restoranas sausakimšas, ilgai nesvarstęs prisėdi prie pirmo pasitaikiusio staliuko. Greta lango.

Nusivilkdamas švarką akimis skenuoji gėrimų meniu. Stebiu gatve skubančius žmones, jie dengiasi galvas polietileniniais maišeliais, bei laikraščiais, tarsi baimindamiesi, kad ištirps.

Nusičiaudi grąžindamas į bendrą realybę.

–         … anądien vaikštinėjau palei upę, stengiausi apie nieką negalvoti, praktiškai meditavau, kol neišgirdau balso šaukiančio vardu; atsisukau, tačiau kvietė ne mane; nusprendžiau sustoti, prisėdau ant žolės, stebėjau tekantį vandenį ir svarsčiau ar tai, kas vyksta čia ir dabar iš tiesų yra vienintelė realybė, ar visgi kiekvienas tuo pačiu metu išgyvename dar kelias dešimtis paralelių, tik apie tai nenutuokiame…

Darbe, o ne egzistenciniuose klausimuose, paskendęs padavėjas krenkšteli taip nutraukdamas mintį:

–         Išsirinkote?

–         Butelį Leonetti Merlot

Brūkštelėjęs šluoste per stalo paviršių padavėjas palieka klausytis šurmulio. Pirmą kartą pagaunu veriantį žvilgsnį, tarsi bandytum įsikūnyt, nusuku akis į už baro plušančią barmenę, jos iš pažiūros tiesūs plaukai ties kaktos linija garbanojasi sudrėkę nuo prakaito.

–         Tai sakai, kad šiuo metu kita tu gyvena paralelioje realybėje? – neatitraukdamas akių paklausi.

–         Prielaida – tai…

Palinksti į priekį, kol ištikimas padavėjas pildo taures, o aš trumpam nutylu, tarsi užtikta priešams bedėstanti karinio puolimo strateginį planą.

–         Įsivaizduok, – tęsiu padavėjui pasišalinus, – jeigu nebūčiau prisėdusi vos dvidešimt minučių atgal, turbūt būtum paprašęs sąskaitos ir dingęs viename senamiesčio skersgatvių; jei būčiau užtrukusi darbe…

–         Tačiau, visgi atėjai čia ir tas, kas galėjo įvykti, jei… tiesiog neįvyko.

–         Fiziniame lygmenyje – ne, bet…

–         Fiziniame lygmenyje? – nusijuoki. – Įdomu…

Trumpam nutylu, atsilošiu ir lėtai gerdama vyną stebiu aplinką: pro duris, permirkusi nuo lietaus, įeina vidutinio amžiaus dama, jos vandeniui neatsparus akių tušas srovelėmis nutekėjęs skruostais. Į moterį užsižiopsojęs vyriškis užkliūva už skubančios padavėjos ir neišlaikęs pusiausvyros užvirsta ant senjorų porelės staliuko išversdamas jų dienos sriubas ir pintinėlę su balta duona…

–         Sekundžių reikalas, – tarsteliu po valandėlės.

–         Sutinku: jei toji moteris būtų įėjusi keliom sekundėm vėliau, padavėjos ir žioplio trajektorija būtų pakitusi ir jiedu būtų prasilenkę, tačiau tai – tik vienas po kito sekančių įvykių grandis.

–         … tebūnie, tai tik teorija; vaisingos vaizduotės kūrinys, tačiau ginčyti net menkiausių pasirinkimų energiją būtų tik bukas užsispyrimas. Nemanai?

Bukai užsispiriu žūt būt įrodinėdama savo tiesą; šypsaisi, turbūt pakerėtas vaikiško naivumo; padavėja vis dar laižo dienos sriubas nuo grindinio; vyriškis vis dar atsiprašinėja, tačiau nieks negirdi, ką jis šneka per gurgiančius senjorų pilvus.

Neatsakai, tik vėl skrodi žvilgsniu. Neatsitraukiu, nebėra kur, svarstau, kad…

… noriu, kad tu būtum aš, o aš būčiau tu; noriu skaityti tavo mintis ir dalintis savosiomis; noriu įsikūnyti į tave: susilieti į vieną nedalomą kūną; noriu, kad iš jo išsinertume ir atgimtume iš naujo, kaip totalus vienas…

– … kuo tu vardu?

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS