Melodrama

Neseku, kas vyksta pasaulyje, galbūt Italiją nunešė nuo žemės paviršiaus? Nes atrodo, kad visi pabėgėliai glaudžiasi mano namuose.

Ryte, nusileidusi į apačią, radau visus juos svetainėje: vienas, susisukęs į striukę, ilsėjosi ant sofos, kitas – miegojo dešiniame kampe, dar du apsikabinę gulėjo arčiau lango.

Peržengiau kelis knarkiančius kūnus ir prisiartinusi prie numylėtinių Leo ir Giorgio, kurie tylėjo parimę prie baro, paklausiau:

  • Ciao! Gražuoliai, o po spintele dar kokio vieno ar dviejų italų nėra?
  • Tu šiandien neįprastai laiminga… – pastėbjo Giorgio.
  • Ir neįprastai pabalusi… – įžvalgomis pasidalino Leo.
  • O jūsų šiandien neįprastai daug, – prisidegiau cigaretę, – Kas nutiko?
  • Karalienės Diena, – konstatavo abu.
  • Kepsiu blynus, norit?

Vos ištariau žodį blynai iš visų svetainės kampų, tarsi zombiai iš po žemių pradėjo lįsti italai.

Akimirkai pasijutau, kaip personažas filme Night of the Living Dead. Jie lėtai artinosi ir tiesė į mane perbalusias drebančias rankas.

  • Victorio!– prisistatė Victorio.

Dar dešimt italų pasekė jo pavyzdžiu.

Jie vadino mane Marrrrrrr-i-jA, o aš kreipiausi į juos – italai.

Tiko visiems.

Jau buvau besusitaikanti su italų būtimi, kol vieną naktį jie nusprendė parsivesti moterį.

Negaliu pakęsti, kai namuose atsiranda dar viena patelė. Tada italai pameta galvas ir sukasi aplink ratu, kaip povai. Italai myli visas moteris. Išskyrus mane, nes anot Giorgio esu šeima.

Kai tai sužinojau – palengvėjo. Tuoj pat nuskubėjau į kambarį surinkti šaltųjų ginklų.

Giorgio stovėjo pašiurpęs stebėdamas, kai iš po čiužinio traukiau peilius mėsai pjaustyti, žirklutes – nagams, dildę iš papuošalų dėžutės, dviračio grandinę iš lagamino, pjūklą iš rankinuko ir pan.

Išsiėmiau ausų kamštukus:

  • Maaaaaaarrrrriiiiijaaaaa!
  • Čia dar kažkas yra? – susidomėjo patelė.
  • Taip. Marija, – informavo vienas iš.
  • Moteris?
  • Dieviškoji būtybė.

Jai turbūt irgi nepatinka konkurencija, – pagalvojau ir nusileidau patyrinėt povų poravimosi ypatumų.

  • Kvietėt?
  • Nemiegi?

Patelė nuolankiai linktelėjo galva.

Tuo pačiu metu iš apačios atidundėjo likusieji eržilai.

Patelę ėmė mušt prakaitas.:

  • Kiek čia jų daug…
  • … kasdien bent vienu daugiau. Nemeluoju, – nemelavau.
  • Aha…

Tada pasigirdo skambutis į duris ir realybė virto melodrama.

Iškišau galvą per langą.

  • Ce cazzo… – nutęsnė italai, susikaičiavę viščiukus, akivaizdu, kad daugiau nieko nelaukė.
  • Bleeet… gerbėjas! – nelaukiau ir aš.
  • Kas? Parodyk… – susidomėjo Giorgio.
  • Kaip atrodau? – kumštelėjau į šoną, kad atsitrauktų nuo lango ir pažvelgtų į mane.
  • Kaip ką tik atsikėlusi, – nemelavo.
  • Čia gerai ar blogai?
  • Ateik.
  • Ką? – nesupratau.
  • Plaukus pataisysiu, – nuramino.
  • Gal apsimest, kad manęs nėra?

Kol mano stilistas ir aš sprendėme, kurioje pusėj daryti sklastymą, vienas iš italų per langą išmetė raktus.

  • Nu, tai ačiū… – mandagiai padėkojau.
  • Tranquillo
  • Alaus, gal atsigerk? – pasiūlė vienas iš.
  • Nepadės…

Stovėjau, tarsi įbesta ir svarsčiau: šokt per langą ar ne? Aplink lakstė jau šiek tiek apsinuoginusi Patelė. Grupelė italų maigė ipod‘ą ir suko suktinę. Giorgio dėl neaiškios priežasties galando virtuvinius peilius, tuos pačius, kuriuos vakar ištraukiau iš po čiužinio.

Išgirdau spynos klaktelėjimą ir praveriamas duris.

  • Oh, my God… – atsidūsau, kad suaštrinčiau emociją.
  • God? There is no God… what do you think about God? – kreipėsi į šalia sėdintį vienas iš.
  • O… maniau užtiksiu tave vieną, – naiviai prisipažino Gerbėjas.
  • Aš ir esu viena, jie netikri… – koketavau.
  • Tai pasakyk savo įsivaizduojamiems draugams, kad jie nustotų mane grabinėt, – papriekaištavo Patelė.
  • Gerbėjau, čia kalė, kale, čia mano gerbėjas… – supažindinau svečius.
  • Beprotnamis! – ieškodama palaidinukės po svetainę draskėsi Patelė.
  • O ji nieko…
  • Aš be stanikėlio.
  • Ką? – susidomėjo italai.
  • Vyrai, tęskite, pastaba – skirtas ne jums, – su mano krūtimis kalbėjo Gerbėjas.
  • Marija, kad tai daugiau nepasikartotų… – nešinas peiliais už nugaros išdygo Giorgio.
  • O kas mes, pora?
  • Ne, bet mes kartu gyvenam, turiu teisę sužinoti pirmas, kada tu su, o kada be stanikėlio.
  • Jūs kartu gyvenat? – atsipeikėjo Gerbėjas.
  • Mamma mia… – nutęsė italai.
  •  Tau neatrodo, kad čia per daug žiūrovų?
  • Mes šeima, – patikslino Giorgio.
  • Giorgio, patylėk, – broliškai paprašiau.
  • Gal dabar netinkamas metas… – pradėjo dvejoti Gerbėjas.
  • Jei dabar išeisi, gali nebegrįžt! – nusprendžiau.
  • Kaip tik ruošiuos išeiti, gal mums pakeliui? – sagstydamasi palaidinės sagas laiko nešvaistė Patelė.
  • Ne, tau į kurvyną, o jis lieka.

Patelė buvo betrenkianti man antausį, kai priešais iššoko Giorgio nesuvokdamas, kad rankose vis dar laiko du mėsinius peilius. Patelė perbalo ir susmuko ant žemės. Giorgio mėgindamas ją pagauti peiliu užkabino Gerbėjo koją. Gerbėjas įbruko man į rankas butelį vyno ir įsižeidęs patraukė durų link. Italai iš povų virto į maitvanagius ir ėmė lesti dar atšalt nespėjusią dvėselieną.

  • Atstokit gi… jai reikia oro, – pabaidžiau mėgindama sustabdyti Gerbėją, – Gerbėjau, palauk!

Gerbėjas sustojo prie durų.

  • Tai kiek suprantu užsukai pas mane penktą ryto, kad paduotum butelį vyno?
  • Ką turi omeny?
  • Tai akivaizdu, kad norėjai likti.
  • Ne, norėjau pamatyt tave ir tiek.
  • Nesąmonė. Kodėl tiesiog tiesiai šviesiai nepasakai, ko nori?
  • Gal neesu tikras, ko noriu?
  • Tai lik, išsiaiškinsim.
  • Eeeeeeeiiiiiii! – šūkavo italai.
  • Moterys, kaip su jumis sunku, –  lipdamas atgal atsiduso Gerbėjas.

Su mumis sunku?! Moterys. MO-te-rys. Daugiskaita, matai, tai kas aš dabar? Žmogaus dydžio vagina?

  • Tu teisus. Imk vyną – eik namo.

Kambarį apgaubė kraują stingdanti tylą, už lango girdėjosi bundančių paukščių čirškėjimas. Italai nuščiuvę stebėjo sceną, mintyse spėliodami: kas dabar bus? Gerbėjo žandikaulis buvo šiek tiek atvėpęs. Toks, jis man nė kiek nepatiko. Toje mirtinoje tyloje, pamačiau visus jo trūkumus. Ilgi plaukai slėpė jo gana kaulėtą veidą, akių kampučiuose pastebėjau pridžiūvusias traškanas, kelių dienų barzdoje ilsėjosi duonos trupinys, jis vilkėjo tuos pačius juodus marškinius, kaip ir tądien, kai susipažinome. Povyza bylojo apie jo neryžtingumą. Ir…

  • Nebegaliu pakelt šitos įtampos! – sušuko vienas iš.
  • Kur aš? – atsipeikėjo Patelė.
  • Rojuje, brangioji…
Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS