Inferno

Kai prieš kelis metus kalėdojau vienui viena ir rodės, kad esu paskutinis gyvas žmogus žemėje. Turėjau viso pasaulio laiką pagalvoti apie viską, pradedant nuo to, kaip atsidūriau ten, kur esu, kaip save įsivaizduoju po penkių metų, kas yra laimė, ar tikrai daryčiau daugiau, jei pinigai neturėtų reikšmės, į kurią pusę pasviręs Pizos bokštas, kodėl, kai kuriems užtenka tiek, kiek turi, o kiti vis nori daugiau? Kas surežisavo Titanic‘ą? Kur slypi sėkmingų socialinės medijos profilių paslaptis? Ar norėčiau, kad mane sektų penkiasdešimt tūkstančių avinų? Kodėl manęs nieks nemyli? Ar pati ką nors myliu? Kokia gyvenimo prasmė? Kodėl per šventes nevažinėja metro? Kada visi sugalvojo, ką nori veikti? Kur tuo metu buvau? Gal man užsirašyti pas psichologą?

Kadangi tuo metu nelabai supratau skirtumo tarp psichologo ir psichoterapeuto pasekusi supermamų klubo rekomendacijomis užsirašiau pas pastarąjį. Vėliau paaiškėjo, kad psichoterapeutai turi ir medicininį išsilavinimą, bei gali išrašyti vaistų.

Pradžioje jaučiausi nepatogiau, tarsi užsirašyti pas elgesio ir minties specialistą savaime reikštų, kad susisukę šaratai. Sėdėjau vestibiulyje, prakaituotuose delniukuose laikydama vieną iš krūvos žurnalų, turbūt net nevarčiau, stebėjau aplinką, bandžiau žvilgsniu pagauti dar vieną sutrikusį žmogų, paanalizuoti, kuo mes panašūs, bet aplink buvo tuščia: kelios administratorės ir pirmyn atgal laiptais lipančios aukštu aukščiau esančiame grožio salone dirbančios kosmetologės. Nurimau pagalvojusi apie minties ir kūno vienatvę.

Prasivėrė durys, išgirdau savo vardą ir po minutėlės sutikau Jį, tą, kurį po vieno seanso visą likusį gyvenimą minėsiu, kaip savo psichoterapeutą.

  • Tai kuo galiu padėti? – globėjiškai, kaip ir pridera gydytojui paklausė.
  • Noriu pasidalinti pamąstymais, – prisipažinau, tarsi niekada prieš tai su niekuo nebūčiau jais pasidalinusi.

Kalbėjau, kaip užvesta gal dešimt minučių ir turbūt baigiau retoriniu, jau klasika tapusiu: kur yra visa ko reikšmė? Nes Jis pakėlė akis, įdėmiai pasižiūrėjo į mane, tada į bylą ir pakraipęs galvą pasakė, kad tokiame amžiuje jau viskas turėtų būti aišku. O man kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių, taip tanku, kad net Virgilijaus nebematyti.

Tąsyk Jis pasiūlė vaistų, mandagiai atsisakiau ir pasiteiravau, gal yra kitų būdų apmarinti mintį. Pasiūlė iškasti duobę ir po to ją vėl užkasti, sakė:

  • Kai būsi nusikalusi, kaip šuo, taip, kad skaudės visą kūną, neturėsi jėgų galvoti.

Nepaisant paskutinio patarimo, Jį visąlaik prisiminsiu, kaip žmogų, kuris perkando mano asmenį per trisdešimt minučių. Paaiškino kodėl darau, ką darau ir uždraudė eiti pas psichologą, nes ten anot Jo masturbacija virstų dulkinimosi čempionatu, t.y. užsianalizuotume negyvai.

Pusmetį buvo ramu, negalvojau, nustojau rašyti, kad kiltų kuo mažiau klausimų, susitelkiau į ne itin malonų, asmens nelavinantį tačiau neblogai apmokamą darbą, susiradau vyrą, ilgainiui net nustojau išsigalvoti ligas, vis rečiau mirdavau nuo vėžio, nebesirgau sifiliu, nebeištikdavo infarktai, nebejaučiau džiovos simptomų. Po pusmečio vėl pradėjau spausdinti, atsargiai ir palyginus pozityviai, tada pradėjau klausti klausimų, atsainiai, tarsi tarp kita ko. Taip ragaudama po taurelę, net nepamačiau, kaip vėl prisigėriau ir užsimaniau dar. Klausimais užkūriau pirtį darbe, vėl smagiai leidau popietes analizuodama gyvenimą su draugais, klausinėjau savęs ir galų gale klausimais nokautavau meilę.

Ir kam to reikėjo? Kur tie apmąstymai nuvedė? Ar tapau geresniu žmogumi?

Anądien ieškodama racionalios paguodos kreipiausi į draugą, kuris neatsakytų klausimų kiekiu savo galvoje prilygsta, o gal net pranoksta mane. Skirtumas tik tas, kad jis juos atsako ir juda į priekį, o štai aš jau dūstu nuo jų gausos. Anąnakt sapnavau purvo laviną. Sapnininkas sakė: nieko gero.

Pasiguodžiau ir paklausiau, ką darom? Jis atsakė, kad, ką darom jau virto retoriniu klausimu.

Anądien skaičiau straipsnį, kuris peikė ant mano naktiniu staliuko šiuo metu gulinčią Eat Pray Love knygą ir sakė, kad gana jau ieškot savęs per hedonistinį gyvenimo būdą ir siūlė daugiau dirbti. Panašiai, kaip ir mano psichoterapeutas.

Savaitę bandžiau nuoširdžiai padirbti, sėdėjau viršvalandžius, kurių man nieks neapmokėjo ir pasiimdavau popierius namo. Nesvarbu, kad jie taip ir likdavo krepšyje, kaip sako anglai: it’s the thought that counts.

Štai mano (gal jau buvęs) vyras dirba visą laiką. Jis taip dirba, kad pasirodo, niekad nesusimąstė, kodėl būna santykiuose. Kai valgydama, kiek atvėsusį Sunday Roast paklausiau jo, kodėl jis su manim ir ar aš jam vis dar patinku? Jis sutriko ir atsakė, kad niekas niekada neklausė tokių klausimų.

Visada būną pirmas kartas.

Pasirodo, kad jis tiesiog sekė paskui.

Sutinku, jaučiu malonumą tvirkindama kitų žmonių mintis. Bet kartais, tai į naudą. Kitiems klausimų nekyla, arba kyla mažiau, arba tie klausimai visai kitokie.

Štai mano kolegė su kuria praleidžiu keturiasdešimt valandų per savaitę, galvoja, ką valgyti vakarienei, planuoja savaitgalio išvykas su šeima į Selco ir jau pusmetį laukia dviejų savaičių atostogų. Jaučiu, kad giliai viduje ji nėra nuoširdžiai laiminga, tad kartais iš dyko buvimo pamankštinu ir jos smegenis, sakau: užpiso šitas darbas, visiška nesąmonė, su kiekviena diena jaučiuosi prarandanti savo asmenį ir pan.

Ji tada nusišypso ir guviu balsu pradeda aiškinti, kad nėra taip blogai, štai ji visada norėjo dirbti ofise ir dirba, ir greit savaitgalis, tada ilgas savaitgalis, tada tratatatatatatata… ir t.t. Išsijungiu po kelių sakinių, svarbu pagaunu už ko toliau užsikabinti. Ir, kai ji nutyla, kertu: pagalvok, lauki savaitgalio, lauki atostogų, stumi dienas, o gyvenimas toks trumpas.

Tada sugenda ir jos nuotaika, pradeda pasakoti, kad iš tiesų, tai būtų norėjusi dirbti televizijoje, bet dabar turi vyrą, vaiką ir būsto paskolą, o tada priduria, kad, kol manęs šitokie įsipareigojimai nevaržo, turėčiau sekti savo svajas.

O mano svajos paprastos: pavalgyt, pasimelst ir pamylėt. Visiškas old school‘as. O ateitis gi maisto inžinieriai, kosmoso eismo kontrolieriai, genetinio programavimo teisininkai ir kt. Apie kokį pavalgymą ir bekalbėt: išsispausim, kokį niekalą iš tūbelės, apsilaižysim (aceit, jau sotūs) ir varysim toliau. Melstis jau dabar nebėra kam, anądien prie taurės kalbėjome su draugu, sakiau jam: Tu velnias, net mylimas mano galvoja, kad Tu velnias, nes papasakojau, kad čiulpei kunigui. Jis sutriko ir paklausė: kuriam? O tada sakė, kad ne su vienu kunigu kalbėjo ir anie patvirtino, kad visi ten persipisę. Nieko švento, nieko švento, – imituodama pagyvenusią kaimo felčerę palingavau į šonus ir pakeičiau temą. Tai kaip ir atsako į klausimą apie meilę, ją surasti vis sunkiau. Dabar jau net nebe meilės ieškot reikia, o su kuo sugyvensi ir su kuo ateityje lankysiesi pas vaikų projektuotojus, kurie sukurs vaiką pagal judviejų pasirinktas savybes.

Y karta kiek nenusisekusi iš esmės, visi gerokai susimovėm gimę tuo laikotarpiu, tėvams, kurie dar vadovavosi mediniaižaislaigamtaekologijakuomažiautelevizoriaus auklėjimo psichologija. Tada atsirado internetas ir mobilusis ryšys, visi nedrąsiai žiūrėjo į naujoves, dauguma (bent jau Lietuvoje), jų neįkando, kai įkando nesumetė, kokiais tikslais naudoti. Kompiuteris mūsų namuose atsirado, kai buvau trylikos. Tuo metu naudojausi Winamp, mIRC, Internet Explorer, ir Word‘u, kartą ar du pasižiūrėjau gay porn, nes (turbūt?) norėjau vienoj vietoj pamatyti kuo daugiau pimpalų. Todėl dabar ir plėšomės tarp vertybių nesuprasdami, kas teisinga. Nieks nemokino, kad kompiuteris bus ateitis, kad būtent kompiuteris bus mūsų langas į pasaulį. O dabar tenka pro tą langą parimus spoksot aštuonias valandas per dieną ir žinot, ką? Bent jau per mano langą matosi tik Excel‘io lentelės, namie Word‘as, kartais two hot brunettes fucked in all holes arba google flights destinacijos. Kai turėjau Facebook‘ą dar pažaisdavau ir Rear Window, tačiau kitų sėkmės istorijos ir išsišiepę veidai keldavo tik dar daugiau klausimų. Bet, kaip pasakė S. per paskutinę viešnagę Amsterdame: visur žolė žalesnė.

Kartais man savanaudiškai palengvėja ir užmiegu ramiau, kai žinau, kad ir kiti yra ne ką mažiau pasimetę.

Saldžių sapnų.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS