Dieve, saugok karalienę: Dame pipi ir ketvirtadieniai Place du Luxembourg

Pirmą kartą Belgijoje atsidūriau dieną prieš Naujus. Tuomet dar mokėmės, tad kelionės išlaidos buvo minimalios. Apsigyvenome kambaryje be langų ir dvi dienas valgėme baguette‘es su lydytu sūriu. Gruodžio pabaiga buvo neįtikėtinai šalta, slampinėjom po miestą vien tik todėl, kad taip priimta: jei jau kažkur nuvažiuoji – reikia vaikščioti ir viskuo grožėtis.

Artėjant dvyliktai gulėjom viešbučio (kuris labiau panašėjo į viešnamį) kambary ir žiūrėjom televizorių olandų kalba. Apie devintą draugas pasiūlė niekur neiti.

– O gal niekur nebeinam? Galėsim visiems pasakot, kad Naujus sutikom aikštėj su šampanu ir fejerverkais, vietinių apsupty. O po to visą naktį lėbavom ir buvo taip smagu, kad ryte vos nepavėlavom į lėktuvą

– Nesąmonė, – dvejodama tuomet nesutikau.

– Mama per žinias girdėjo, kad Briuselį šiąnakt sprogdins.

Briuselio, žinoma, nieks tąnakt nesprogdino, pakuteno papilvę fejerverkų keteromis ir tiek, o mudu pusę nakties pravaikščiojom po parką įtraukę užpakalius, purtydami galvas ir dejuodami, kad reikėjo pasilikti namie.

Turbūt dar niekad (ir niekas) taip nesidžiaugė nusileidęs Lutone. Briuselis prisiminimuose liko, kaip pilkas pastatas su žalsvos spalvos stogais, į kurį netraukia užeiti.

– O kaip ten reikia rengtis?

– Marija, kaip ir kiekvienam ofise, – prie bokalo alaus, Piano Man, aptarinėjome Europos Komisijos madas su ten pasistažavusiu draugu.

– Manau, yra galimybė, kad mane pasiliks? – tardžiau.

– Nežinau, agentūroj dirbsi ar Directorate-General?

– Directorate, – linktelėjau tarsi suprasdama, ką tai reiškia.

– Nepažįstu nieko, kas ten būtų pasilikęs ilgiau nei pusmetį, – gurkštelėjo alaus ir persijungęs į Be Happy Go Lucky mode patikino, – bus labai fainai!

Fainai buvo pirmąsias tris dienas, kai draugė, pas kurią apsistojau, nusivedė į vietinį Delhaize ir aš netyčia pasiklydau vyno skyriuje. Heaven, I’m in heaven and my heart beats so that I can hardly speak, – niūniavau skaitydama etiketes ir negalėjau patikėti savo laime.

Geriausias dalykas Briuselyje – tai, kad netoli – Paryžius. Vietiniai nesiginčytų, daugelis belgų sunkiai pakelia faktą, kad gimė šalyje, kurioje vienas iš nacionalinių žaidimų yra atspėti, kur nusišiks karvė.

Perskirti kanalu nuo Didžiosios Britanijos, turintys sieną su Olandija, Vokietija, bei Prancūzija, nesusišnekantys trimis nacionalinėmis kalbomis, pasiklydę tarp gatvių pavadinimų, belgai, kaip turtingas senis su mažu pimpalu, nepilnavertiškumą kompensuojantis raudonu Porsche. Visi kiek nepatenkinti, regis, arogantiški, tarsi klaidina, jog yra prancūzai, tačiau iš tiesų toks elgesys – asmenybės sutrikimo požymis, paranoidinis tipas.  Teoriškai, turėjau pritapti, bet kai aplink visi įtarūs ir abejingi viskam išskyrus tai, kas liečia jų interesus, neužstrigti užburtame rate – praktiškai neįmanoma.

Taip, priešiškai nusiteikusi, po savaitę trukusios viešnagės pas draugę, persikrausčiau į Sablon, Briuselio širdį, vietą apsuptą restoranėlių, barų, šokoladinių, netoliese nacionalinio herojaus Tintin parduotuvės ir skrybėlių boutique‘o.

Gerdamos kavą Chez Richard aptarėme nuomos klausimus su buto savininke. Briuselis – ne Londonas, kur kraustymasis, kaip judėjimas – neatsiejamas nuo žmogaus prigimties. Per vieną dieną pasirašiau tiek sutarčių, kiek dar nebuvau pasirašiusi per visą, kad ir sąlyginai trumpą, bet pakankamai intensyvų, gyvenimą. Nuomos sutartis prancūzų kalba buvo le bonbon palyginus su keliom dienom praleistom ING bandant atsidaryti banko kortelę, pasirašinėjant buto draudimo ir direct debit paslaugos sutartis, bei mėginant susišnekėti su vietiniais elektros ir vandens, o taip pat ir interneto tiekėjais.

Pamenu sukritome ant raudonos sofos savo erdviuose apartamentuose ir nusprendėme, kad reiks trečio žmogaus, nes dviese padegti visas išlaidas stažuotės mokamomis pupomis bus per sudėtinga.

Taip pas mus apsigyveno čekė Eliuška, kuri užėmė mūsų svetainę ir pavertė gyvenimą pragaru. Tarsi šešiolikto amžiaus kunigaikštienė, ji du kartus per dieną maudydavosi vonioje, neleisdama vandens skaitikliams pailsėti nė minutės. Bet iš tiesų jos nemėgome, nes ji turėjo ilgus baltus plaukus, nesenkančią Duracell bateriją, visąlaik būdavo kažkur prašapusi, o kai grįždavo, grįždavo ne viena.

Taip ir neperpratau Briuselio vyrų, pasirodė mažumėlę pasyvūs ir kiek snobiški, konservatyviai ištikimi seniems merginimo būdams: what‘s your name, what‘s your number

Pamenu sėdėjome Place Saint-Géry, gėrėme raudoną vyną ir šaudėme akimis į prie gretimo stalo susėdusius vyrus. Šaudėm šaudėm, kol supratom, kad jie – gėjai. Sunkiai atsidusome ir grįžome prie pokalbių apie gyvenimo prasmes, kol prie mūsų staliuko priėjo vienas iš pašautųjų.

– Mes su draugais švenčiame bernvakarį, – pradėjo jis.

– Bernvakarį? O mes nutarėme, kad jūs gėjai.

Po to sekė ilga pauzė, nepatogios šypsenos, atsikrenkštimai ir dar nepatogesnis atsisveikinimas. Taip ir likome nesužinojusios gėjai, jie ar ne, bet, kad Briuselyje įteisinta homoseksualių porų santuoka pasakyčiau net nepažadinta iš miego. Visgi gėda, kad šitaip bobiškai leptelėjau, kad nepagalvojau.

Atvykėliui nepagalvoti – Briuselyje nėra sunku. Tos pačios lyties santykiai šalyje legalūs jau nuo tūkstantis septyni šimtai devyniasdešimt penktųjų, o santuoka įteisinta naujojo tūkstantmečio pradžioje, tad žmogaus seksualinė orientacija Belgijoje – kiekvieno asmeninis reikalas ir ji neįtakoja nei žmogaus statuso visuomenėje, nei tarpusavio santykių. Ir vaikus tos pačios lyties poroms įsivaikinti leista, ir auga jie patenkinti ir prižiūrėti, ko nepasakysi apie kai kurių heteroseksualių porų atžalas, kurios šeimos pagausėjimą planuoja dėl visų netinkamų priežasčių, o po to išnaudoja, skriaudžia, skandina vaikus, kaip devintos rujos kačiukus.

Vieną vėlyvo pavasario popietę begeriant kavą šalia Église Sainte-Catherine, prie gretimo staliuko pastebėjau dviejų vyrų porą kartu su vos kelių metų dukrele. Vienas vyras atrodė kiek paskendęs mintyse, gurkšnojo kavą ir stebėjo aplinką, kartkartėmis nusišypsodamas priešais sėdinčiam mylimajam, kuris mokė mergaitę valgyti šakute ir peiliu kruopščiai valydamas kiekvieną pasprukusį kąsnį.  Tąsyk pamaniau, kad tokio nuoširdaus rūpesčio ir be atodairiškos meilės – nesumeluosi.

Gruodžio pradžioje sutikau kolegę, su kuria kartu stažavomės Europos Komisijoje. Dirbome tame pačiame kabinete ir jos būtis darė maniškę nepakeliamą. Ji tarsi įkūnijo biurokratinį mechanizmą, o aš buvau The East Side Gallery Berlyne.

Tądien buvo paskutinė kolegės darbo diena parlamente ir, žinoma, ji vėlavo. Nutariau prisėsti  Wright Brothers Oyster And Porter House. Taip, gurkšnodama gomurį myluojantį vyną ir stebėdama pro Borough Market migruojančius turistus, prasėdėjau pusantros valandos. Turėjau laiko prisiminti Briuselį, pamąstyti, kodėl jį taip niekingai atstūmiau, mintimis paklaidžioti po pamėgtas gatves, užsukti į kavinę, kurioje gerdavome kavą su plakta grietinėle ir zefyrais, pasiklausyti džiazo Bonnefooi, išgerti gėlių poskonio alaus Delirium Café, pasimesti minioje Place du Luxembourg, į kurią kiekvieną ketvirtadienį sugūžėdavo pusė parlamento ir didžioji dalis Europos Komisijos, suskaičiuoti smulkius sumokėtus dames pipi, kurių nepavyko išvengti nė viename viešajame tualete, paskanauti aštraus karšto šokolado Frederic Blondeel Chocolatier, galų gale pasėdėti viename iš daugybės nuobodžių skyriaus susirinkimų ir dar kartą suprasti, kad politikoje iš tiesų dirba tik dešimt procentų, visi kiti – butaforija.

– Atleisk, kad vėluoju, tikrai maniau, kad paleis anksčiau, bet mano bosas, – pauzė, – buvęs bosas yra  silpnaprotis. Marija, nepatikėtum, kad tokios darbo sąlygos apskritai egzistuoja/…

– /… taigi parlamentas, – pasakau, taip, tarsi pasakodama apie pasakų šalį.

– Su manim elgėsi, kaip su šiukšle, kartą pliaupiant lietui, nešiau boso skėtį ir negano to, jo portfelį, kurį jis ištiesė netaręs nė žodžio, tarsi nešioti portfelius būtų asmeninio asistento darbo aprašo dalis. Nemeluosiu, ne kartą pagalvojau: Marija wouldn‘t take this shit.

Veikiausiai, kad ne.

Advertisements
%d bloggers like this: