Requiem meilei

– Tai utopija, – sakau.

Jis nesiklauso, pjausto agurkus klausydamasis Serge Gainsbourg Je T’aime… Moi Non Plus.

– Jei visi taip augintų vaikus ir mylėtų, taip kaip šneka Litvakas* – visuomenė būtų tobula, – tęsiu.

– Neigi viską ir tiek. Pripažinimas, kad Litvakas teisus – praktiškai reikštų kūrybos pabaigą. Visų tų silpnapročių darbai sukurti menamai meilei pagarbinti pavirstų į paprasčiausią masturbaciją.

Jis mane liūdina, nes suprantu, kad jis gali būti teisus ir tai reikštų tik tai, kad…

– Tai nori pasakyti, kad meilės nėra? – suglumstu.

– Yra, tik ne tokia, – jis sustabdo Je T’aime …Moi Non Plus ir įjungia kažką nesuprantamo.

– Kas tai? – pasidomiu.

Deep House’as.

– Kas toks? – jis šneka svetima kalba, tačiau, kas tai bebūtų – man patinka. Bukas beat‘as tarsi išlaisvina manyje vidinį gezą, – Išmušė visas mintis.

– Ir labai gerai, mažiau galvosi – ramiau bus, – jis peiliu nubraukia agurkus nuo pjaustymo lentelės į stiklinį dubenį, – Ko dar įdėt?

– Prašau, tik nedėk kaparėlių, – paprašau ir toliau gvildenu Meilės kančios būdingos tik neurotikams temą – bet jei kliautis Litvaku, tai visi mes – neurotikai.

– Kodėl nedėt kaparėlių?

– Nes jie netinka prie agurkų/.. – dėstau tarsi, ką nors suprasčiau produktų sintezėje.

– …/neurotikė esi tu ir visi idiotai, kurie mato meilę, kaip išeitį.

– O kas yra meilė?

– Partnerystė, – nurėžia, stovi kairę ranką įrėmęs į klubą, mąsto apie meilę ir salotas.

– Buitis, – pasiūlau kitą atitikmenį, – bet, jei santykiuose viskas logiškai pasverta išnyksta spontaniškumas.

– Tavo sąsajos nepaliauja stebinti, – jis pašlaksto salotas alyvuogių aliejumi ir iš veido išraiškos sprendžiu, kad jaučiasi, kaip nugalėtojas.

– Emocinis intelektas, – linksiu galva pati sau pritardama, – reikia lavinti tavo emocinį intelektą.

– Net nežinau, kas tai yra. Kertu lažybų – tu irgi.

– …

– …

– Julio neatrašė, – tėškiu iš kitos operos, tikrinu ar įsitrauks į diskusiją apie vyro ir moters romantinius santykius.

– Dabar pradėjai gyventi meksikietiškose telenovelėse? – šiepia stalčiuje ieškodamas kamščiatraukio.

– Julio yra ispanas ir jis gerai bučiuojasi. Parašiau teiraudamasi, kur galėčiau jį sutikti savaitgaliais ir ar jis vaikščioja į pasimatymus, ar visgi ieško tik vienanakčių nuotykių.

– Ir kas, jei jis visgi atrašys, kad jam bybys stovi ir jis neturi laiko pasimatymams? – įsitraukia į pasvarstymus, vadinasi dar pats dvejoja.

– Tada bent jau žinosiu, kad mums nepakeliui, – gurkšteliu raudono vyno.

– Greita apsispręsti.

– O kam lūkuriuoti? Pasaulyje per daug žmonių, neverta gaišti laiko: pajunti, kad nesutampa laukai ir atsitrauki, o atsitraukus, kaip pasakytų Litvakas, augi toliau.

– Nepavadinčiau atsisakymo su kuo nors pasidulkinti – augimu, – vėl knisa protą.

– Tavo problema, kad regi tik pačią problemą, – susijaudinu, todėl darau stilistines kalbos klaidas, – nematai, kaip iki tos problemos buvo prieita.

– O kur čia problema?

– Kodėl negeri vyno? – sunerimstu, nes pati jau laižau paskutinius lašus: vėl per greitai atsipalaiduosiu ir paleisiu minčių vadeles, o tada, tikėtina, kad jos nurisnos į miško gilumą, – Problema, ta, kad dulkinimusi jis kompensuoja meilės ilgesį.

– Kokios meilės? – žaidžia.

– Motinos? Tėvo? – žinau, kad jis tik ir laukia, kol galės pergalingai rėžti, jog Julio yra dar vienas neurotikas ir jis bus teisus, bet tada, argi visi mes nesame neurotikai? Ir ar tai, ką nors keičia? – Ką?

– Kas ką? – pagaliau gurkšteli vyno, mažumėlę atsileidžia, pagal mane, tai jis pats yra didžiausias neurotikas, kurį tik teko pažinti.

– Gal ir nenoriu pripažinti, kad dainių, poetų, dailininkų, muzikantų, skulptorių, choreografų, režisierių, architektų, kulinarų ir daugelio kitų kūrėjų darbai yra ne kas kita, kaip jų ligotumo išraiška, nes jie visi sirgo, kankinosi, tikėjo meile, pažino meilę, tokią, kokios Litvikui nesuprasti, nes jis turi per daug diplomų ir žinai, ką? Man jo gaila, – pasiduodu emocijai ir nusispjaut, kad jis jau pokalbio pradžioje (o gal net gerokai prieš tai) priskyrė mane silpnapročiams. O tada suprantu, kad ginu palūžusius žmones, kurie vaidindami aukas yrėsi per gyvenimą naudodamiesi kitais.

– …

– …

– …, – jis išjungia muziką, nes Deep Fucking House‘as išguldė smegenų ląsteles plikom rankom, be sunkiosios svaigalų artilerijos.

– Ačiū, – padėkoju, – Iš kur tu tai ištraukei?

– Algis pa‘post‘ino.

– Supratau, – paaiškėja, nes daug girdėjau apie Algirdą (kaip ir visi kiti). Algirdas yra nevykęs personažas, keturiasdešimtmetis re-emigrantas. Penkiolika metų voliojęs kvailį Londone, neseniai grįžęs į tėviškę, statybininkas su ekonomikos bakalauru.

– Žinok, aš jau – viskas, – žiovauja. Visada taip: paknisa paknisa protą, tada jam nusibosta, susipakuoja per dešimt minučių ir dingsta su pirmu pasitaikiusiu taksistu.

– Bet kaip bepažiūrėtum, manau, kad moterys visose teorijose nukenčia labiausiai, – šaunu, kol jis dar nespėjo susigaudyti veiksmų plane.

– Išsikviesiu taksą, – jis tik dabar tai sugalvojo.

– Litvikas šneka, kad moteris turi būti lygiavertė partnerė, t.y. būti pasiruošusi išlaikyti palikuonis, jei vyras būtų nebepajėgus to padaryti, taip? Taip. – nelaukiu pritarimo, nes jis jau kuičiasi kitoje savo smegenų dėžutėje, ten kur sudėti taksi numeriai ir autopilotas, kritiniu atveju pargabenantis namo, – O ką tai reiškia? Tai reiškia, kad moteris ir vėl turi aukotis/…

…/suklusta, nes išgirsta žodį aukotis ir jame prabunda savigyna, tarsi ir vyrai nei kiek ne mažiau aukojasi ir tai nėra išskirtinai moterims būdingas elgesys.

– O tai vyrai jau nesiaukoja? Vienos vargšės, viešpaties tarnaitės.

– Tai, jei darau karjerą, kurią, pasak Litvako privalau daryti, kad potencialūs partneriai į mane pagarbiai žiūrėtų, apvaisinta – nori nenori – ją sustabdau, o žinai, kaip darbdaviai žiūri į apvaisintas moteris?

– Ir kaipgi jie jau žiūri, papasakok, – pašaipiai paskatina užsiversdamas paskutinius lašus vyno, o tada patraukia paltų kabyklos link.

– Kaip į žlugusį kapitalą, – nuseku iš paskos, – nes jie žino, kad nieko nebebus. Ji grįš iš dekretinių viską vienaip ar kitaip primiršusi, jos instinktai – supaprastėję, o mintys – kitur.

– …

– …

– Taksi laukia, – konstatuoja.

– Tai iki, – ramiai atsisveikinu, nes mano žodis ir vėl paskutinis, ir jis nebeturi laiko apsiginti. Anglai tai vadina perfect timing.

Palydžiu taksi žvilgsniu. Tikiuosi, kad jis vieną dieną suras tą meilę, kurios taip įnirtingai ieško internetiniuose portaluose skelbiamuose straipsniuose, knygose, filmuose, kelionėse, galų gale, realiuose (gal kiek nevykusiuose) tos meilės interpretacijose ir pan. Viskas apie jį byloja, kad jis pasirengęs: ypač jo neigimas, kuriame ne kas kita, o praradimo baimė.

Patikrinu išmanųjį: Julio sutinka tiesiog pasimatyti.

Nieko neatrašau.

* Michailas Litvakas

 

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS