Minčių karas

  • Pažiūrėk į mano šlaunis.
  • Nu, gerai.
  • Nepažiūrėjai, net, – sakau jam ir atsistoju nuo čiužinio, – gerai įsižiūrėk.
  • Mačiau tas šlaunis ne kartą ir iš visų pusių, viskas joms gerai.

Prisėdu ant fotelio. Sėdžiu susiraukusi, mąstau.

  • Ką galvoji?
  • Galvoju, kad man greit trisdešimt, o žiniasklaida vis dar randa būdų, kaip iškrušti man smegenis.
  • Manau man reikia numesti svorio, – rimtai pareiškiu.
  • Kaip Tu atrodysi? Jau dabar kaip kartis.
  • Nuotraukose mano šlaunys atrodo storos.
  • Gal ne tuo kampu fotkini? – bando paguost.

Jis visada bando paguost, anądien važiuodamas traukiniu aiškino, kad moters išvaizda nėra tokia jau svarbi, daug svarbiau asmenybė. Klausausi žvelgdama pro langą, o mintyse sukosi visų neklusniai užkritusių plaukų, papustų lūpyčių, tarsi netyčia iš po aptemptų marškinėlių nedrąsiai kyšančių spenelių, išlenktų nugarų, apnuogintų užpakaliukų vaizdai. Vienas po kito, vienas po kito: su kamera koketuojančios, akis nuleidusios, koketiškai besišypsančios, gosliai pražiotom lūpom, skanaujančios arbūzus, besiilsinčios pataluose, pasislėpusios už dieninės užuolaidos, susirangiusios ant palangės, išlindusios į balkoną, besivartančios ant smėlio, lipančios iš jūros, besideginančios ant gulto ir etc.

  • Gaila, kad asmenybės negalima pa’like’inti per Instagram’ą, – sakau jam ir jis atsako tyla, turbūt ir jo mintyse su kamera koketuojančios apsinuoginusios ilgaplaukės deivės.

Tarsi apsėsta braukiu pirštu per ekraną, analizuodama menininius apipavidalinimus, istorijas, veidus, pozas, aprangą, nuodugniai apžiūriu jų odą, suskaičiuoju like’us, paskaitau komentarus. Padedu telefoną į šalį. Pasėdžiu, tada vėl pasiimu. Peržiūriu visų pasektųjų pamėgtas nuotraukas: moterys susižavėjusios stiliumi ir mada, kai kurios gražiais žodžiais, kūdikiais ir šuniukais, vyrai – moterimis, retas, kuris automobiliais, mažuma – stiliumi.

Nusifotografuoju. Parašau jam žinutę, sakau:

  • Noriu išgirsti Tavo nuomonę, galvoju panaudoti šią ir dar kelias panašias nuotraukas savo tinklaraštyje.

Jis tyli, jaučiu, kad rimtai apžiūrinėja mano poetiškai pateiktą krūtį, o tada atrašo:

  • Nuotrauka įdomi, meniška.

Atsidūstu. Meniška, poetiška, bet ne viliojanti, ne tokia, kad norėtųsi prieiti iš užpakalio ir įdurti. Gal nereikėjo dėti tos orchidėjos?

Bird

Analizuoju toliau, svarstau, kaip joms taip gaunasi? Natūraliai? Nejau realybėje jos tikrai taip atrodo? Išlipa iš gaivių, net čežančių patalų, nuogos, įsmunka tarsi gyvatės į kiek per didelius vyro marškinius, nulinguoja į balkoną, prisidega cigaretę, išpučia tirštą dūmą, o po jų kojomis Paryžius.

  • Kodėl žmonės nebendrauja gyvai? – aptarinėja Tinder’į Inga.
  • Nežinau, – gurkštelėjusi vyno atsakau, už nugaros ramiai banguoja Temzė, šiltas liepos vakaras, aplink nė vieno laisvo staliuko.
  • Bandau įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti realiame gyvenime, prieini prie staliuko, apžiūri gerai, sakai: ne, netinka. Tada eini prie kito, trečio, sakai: taip. Jis atsistoja, sako: labas. O Tu taukšt: sėsk, apsigalvojau? Ir apskritai, ar jie išvis atsisuktų?
  • Bet tai ir yra esmė, ego boost’inimas. Visi žino, kad realiame gyvenime taip nebūtų. Tai naujųjų technologijų pranašumas.
  • Bet ar žmonės neturėtų iš pradžių pabendrauti?
  • Statistiškai pirmą įspūdį apie žmogų, patinka jis tau ar ne, susidarai per pirmąsias pažinties sekundes ir iš jo išvaizdos.
  • Bet tada kalbiesi, stebi jo gestus, jo minties eigą, kalbėjimo manierą, – nenori sutikti.

Realybė kertasi su virtualia realybe, virtualioje realybėje mums visiems patinka pornografiniai filmai, apsinuoginusios moterys, o susitikę mes kalbame apie iškreiptą moteris įvaizdį spaudoje, dalinamės feministiniais pastebėjimais. Kas tai, nesąmoningas savęs apgaudinėjimas?

Seniau žiūrėjau tik į išvaizdžius vyrus. Visi jie buvo aukšti, plačių pečių, raumeningomis rankomis, valiūkiškai garbanotais šviesiais plaukais, melsvai žaliomis akimis. Kai eidavome gatve, negalėdavau nepastebėti pavydžių moterų žvilgsnių, vyras tuo metu būdavo tik aksesuaras, detalė, kuri tarsi Manolo Blahnik bateliai, priversdavo pasitempti ir jaustis geriau. Kai užverdavome duris nakčiai, man pasidarydavo nuobodu.

  • Verčiau, būčiau su vyru, kuris mane prajuokina, – kitą rytą pasakodavau bendradarbiui.
  • Net, jei jis būtų labai labai storas? – erzindavo jis, – Juoktumeisi, juoktumeisi ir uždustum, kai jis užliptų ant viršaus.

Paprašau jo, kad nusifilmuotume nuogi. Jis klausia:

  • O kam?
  • Noriu pamatyti save iš šono.
  • Galiu nufotografuoti, – ieško kompromiso.
  • Ne tas pats, nuotrauka statiška, galiu įtraukti pilvą, pasisukt taip, kad kojos atrodytų lieknesnės.

Jis tyli, svarsto, turbūt galvoja, kad būtų įdomu, tarsi kažkas naujo. O gal iš tiesų dvejoja ar pažiūrėjęs nenusiviltų savo paties pasirodymu?

Moterys itin kritiškai žvelgia į savo kūną, jos išanalizuoja kiekvieną detalę, jos tariasi žinančios, kiek yra vertos ir nesiekia, jų nuomone, išvaizdesnių vyrų, jei jie neatitinka jų  savęs vertinimo skalės, pagal kurią jos nusprendžią, kokį vyrą gali turėti. Jei pasitaiko vyras viršijantis lūkesčius, moteris nemiega naktimis negalėdama tuo patikėti, kol galiausiai pati jį palieka, nepakėlusi spaudimo, nes jos manymu pabusti šalia tokio vyro, mažų mažiausiai reikia penkiom minutėm anksčiau, kad spėtum pasidažyti. Kita vertus vyrai, tokių problemų neturi, arba turi, bet kur kas rečiau. Jei moteris pradeda nuo apačios, vyrai visada – viršuje. Jei kai kurios moterys tik teoriškai pasvarsto, kaip atrodytų šalia vieno ar kito vyro, vyrai išsyk griebiasi praktinių veiksmų. Ir dažniausiai – gauna ko nori. O moterys kuo toliau tuo labiau kūprinasi, su metais pradeda gėdytis, ne tik perbalusios odos, bet ir elastingumą prarandančių plaukų, kiekvieną savo nuotrauką mintyse sugretindamos su supermodelių, modelių arba tiesiog (jų nuomone) gražesnių už jas moterų kadrais.

  • Ir nesvarbu kiek man metų, man visada iš paskos velkasi kokios nors ilgaplaukės šešėlis, – sakau jam ir man pačiai savęs gaila.
  • Durna esi, – nebeguodžia, dar ir pravardžiuoja.
  • Dar ir durna, – valau pasprukusią ašarą, nes man ir vėl PMS’as, o jis niekada nepasako, kad aš graži, sakė vieną kartą, kad jam labai patinku, tai buvo prieš metus ir jis buvo kiek apspangęs, – gerai, pamirškim mane, nes kai pasitempiu ir kelias dienas nevalgau galiu būti net simpatiška, bet pagalvok, kaip jaučiasi kitos moterys, pagalvok apie savo sesę, apie motiną, suprantu, kad nematai, jų kaip moterų, tačiau galiu kirti lažybų, kad kartais nevalingai tau išsprūsta komentarai, kurie priverčia nugremžti glaistą nuo šokoladinių spurgų. Ir ne tik, tai net ne kalba apie svorį, tai kalba apie natūralumą, apie plastines operacijas, apie jaunystės kultą, apie odos vėžį, apie pogimdyvinę depresiją, apie depresiją, apie alkoholizmą, apie nepasitikėjimą savimi, apie tai, kad vyrai turi mylėti moteris tokias, kokios jos yra ir nepamiršti kasdien to priminti, nes kiekviena iš mūsų stengiasi ir tos pastangos kainuoja, jei ne pinigus, tai laiką, kartais net sveikatą. Bent įsivaizduoji, kaip jaučiasi ką tik pagimdžiusi moteris?
  • Aš irgi ne, bet pasvarstyti galiu. Krūtys tįstelėjusios, pilvas nukaręs, svoris priaugęs nėštumo metu – nekrenta. O lauke vasara, visos liaunos gazelės laksto, plazda vos užpakalį dengiantys sijonai. O kažkada, tai buvo ji. Gal? O jos vyras, kol ji čiūčiuoja jų aceit meilės vaisų, net atvėpusiais žabtais palydi kiekvieną stangresnį užpakalį žvilgsniu. Ir nevalingai lepteli: va, tada ir supranti, kad nesi gėjus, – dabar jau aš mėtau akmenis į jo daržą, nes taip kažkada buvo, tądien buvau apsirengusi babytės suknelę ir aiškinau jam, kad jis gal dar to nežino, bet iš tiesų yra gėjus.
  • Norėčiau bent kažkiek suprasti, kas dedasi tavo galvoje, – ramiai atsako.

O mano galvoje vienas po kito, vienas po kito lekia tie patys kadrai. Dažausi lūpas raudonai ir įsliuogiu į aptemptą suknelę, žiūriu į veidrodį ir vis tiek, toji ilgaplaukė už nugaros, tiesa, tik jos šešėlis ir net jis gražesnis už mane.

Vyre grožis ir protas labai retai suderinami. Vyrai nemoka elgtis su grožiu, išsyk išpuiksta, tampa narcizai. O moterys, dažniausiai ir gražios, ir protingos. Deja, dar dažniau nepasitikinčios savimi. Dėl to, jų veidus retai puošia šypsena, dėl to jos kartais atrodo išsiblaškiusios, nes visad žvalgosi per petį manydamos, kad tos susižavėjimo kupinos akys iš tiesų žvelgia į tą ilgaplaukės šešėlį sėdintį jai už nugaros.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS