Dieve, saugok karalienę: Londonas ir aš

Šiuo metu visi palieka Londoną, kas kraustosi atgal į ten, iš kur kadais paspruko, kas persikelia į svečią šalį, kas išvažiuoja pakeliauti, kas traukiasi į didmiesčio pakraščius, nes nebeįkanda nuomos ar (ir) sukūrė šeimą.

– Londonas niekam nebeįdomus: rugpjūčio pabaigoje dviems savaitėms buvom palikę tuštutėlį butą, siūlėm draugams apsistoti – nieks neatvažiavo, o va į Singapūrą dar net nespėjom persikraustyti – jau yra žmonių, kurie nusipirko bilietus ir atskris aplankyti, – prieš kelias savaites per farewell party Sun of Camberwell pasakojo vienas išvykusių.

Prieš tai, niekada nesusimąsčiau, kad Londonas gali būti nebeįdomus, kiek snobiškas, gal triukšmingas, mažumėlę šiukšlinas, kartais vienišas, bei komplikuotas ir be abejo varginantis atstumtais,  tačiau visad išradingas, viliojantis pasiūlymais, nepailstantis, užkrečiantis gyvenimu, kupinas naujų idėjų ir pan. Vienintelis konfliktas, kurį regiu Londono ir žmogaus santykiuose yra tai, kad jis visąlaik primena, kiek galime turėti. Jis, tas sėkmingas bankininkas nepriekaištinga šukuosena, angelo veidu, Hugo Boss kostiumu, prie kurio niekada neprikimba pūkeliai, dvidešimt keturias valandas per parą blizgančiais oro sąlygoms nepavaldžiais dizainerio batais, pamačius jį tiesiog akivaizdu, kad jis visur keliauja pirma klase, dulkina gražiausiais moteris, ir netgi svarmenis kilnoja išsišiepęs. Londonas – ta paslaptinga moteris, kuri uždirba šimtą tūkstančių svarų per metus, tačiau neprieštarauja, kai vyras pasišauna sumokėti už vakarienę, aistra ir meilė neatsiejamos nuo jos rutinos, atsikėlusi ryte, miegojusi vos kelias valandas, ji švyti tarsi būtų kelias savaites praleidusi aukščiausios klasės Spa, jos kūno linijos išpuoselėtos, stiliaus pojūtis – pavydėtinas, skonis – išlavintas, jos švelnus balsas keri, net tada, kai ji telefonu atsiskaitinėja už komunalines paslaugas. Ji kolekcionuoja meną ir turi vilą Provence, vyrai jai siunčia Chanel kvepalus ir lelijas, talžo viens kitam snukius, kad tik užkariautų jos dėmesį.

Kaip pasakė Samuel Johnson: Jei žmogus pavargo nuo Londono, vadinasi, jis yra pavargęs nuo gyvenimo, nes Londone yra visko, ką tik gyvenimas gali pasiūlyti.

Tiesa, pasirinkimo gausa, kartais nusvarina rankas, tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad Londonas – nebeįdomus, tai reiškia, kad mes – nebepakeliame arba (ir), kad mums neužtenka fantazijos.

Pastaraisiais metais teko pripažinti sau kelis dalykus ir su jais susitaikyti. Tai nereiškia, kad susitaikydama pasidaviau, tiesiog atsikračiau nereikalingo minčių bagažo, kuris kliudė judėti pirmyn. Pirmuosius kartus buvo sunkiau, tačiau ilgainiui įgūdis pasidarė natūralus, tad sutikti su tuo, kad ir pačios vaizduotė vis dažniau paveda – vienas žingsnis gijimo link.

Pirmosiomis savaitėmis, kurios peraugo į mėnesius, sustodavau pasigrožėti Londonu ir priversdavau sustoti kitus. Kartą su draugu, dabar jau išsikrausčiusiu atgal į ten, iš kur prieš penkiolika metų paspruko, šokome atsisveikinimo su Londonu šokį dešimt dienų. Jis – dūsavo, aš – aikčiojau.

Londonui netinka rutina, šiame mieste – gera atostogauti, tada gali ramiai pasimėgauti – teikiamais malonumais, neskubėdamas išgerti kavos, suvalgyti gluten free pyragėlį, paslampinėti po muziejų, atsigulus ant žolės London Fields paskaityti knygą, pasiklysti ir atrasti nematytų vietų, skirti laiko pasivaikščiojimui po sendaikčių parduotuves, prisėsti vienoje iš lauko kavinių ir pasimėgauti taure vyno, trumpam pabėgti į Paryžių… Taip, Londonas skatina retkarčiais nuklysti į kairę, tam net nutiesė tunelį per la manche. Prabundi ryte, išgeri kavos, nusikeli nuo spintos kelioninį krepšį, įsimeti kelias sukneles, pasiimi pasą, nuvažiuoji į King’s Cross St. Pancras, nusiperki Harper’s Bazaar, sėdi į traukinį, perverti žurnalą ir išlipi Gare du Nord.

Jaučiuosi, kiek užliūliuota snobiško Vakarų Europos patrauklumo, tai mano komforto zona, kurioje netrūksta nieko, ko galėtų prireikti šiuolaikiniam žmogui. Gal todėl negaliu nuslėpti nuostabos, kai kas nors prisipažįsta, kad lėktuvu keliavo ilgiau nei dvi tris valandas? Kita vertus Tolimieji Rytai, Pietų Amerika ir Jungtiniai Arabų Emyratai pokalbiuose apie keliones sušmėkščioja vis dažniau. Dvasingesni save pametę žmonės, kuriuos per vakarėlius rasite lounge area‘joj, besidalinančius egzistencinėmis įžvalgomis,  renkasi Vietnamą, Tailandą, Kambodžą, Indiją, Tibetą. Gyvenimą spalvomis, tarsi Jackson Pollock‘as drobę, taškantys – nedvejodami perka one way ticket į Pietų Ameriką, tokie žmonės dažniausiai pažįsta didžėjų ir tūsinasi užkulisiuose su Rolling Stone‘ais. Kas vyksta į Dubajų ir Abu Dabį – neįminta mįslė, tai dažniausiai pažįstamo iš paralelinės klasės, su kuriuo kartais prasilenkiate mieste žmonos pusbrolio kolegos vaikų auklė, kuri emigravo neturėdama nieko, o dabar grįžta į Lietuvą private jet‘u.

Tiesa, dar yra visų svajonė – Niujorkas, ne miestas, o debesų pilis, final destination, aceit if I‘m gonna make it there, I‘m gonna make it anywhere. Tie, kurie dvejodami kraipo galvas, kai tai pasakau, dažniausiai turi kitą viziją – Tokyo.

Kai klausiu žmonių, ką jie ten taip toli pametė, visi sako, kad nori pažinti kultūrą. Norėčiau ir aš, bet kai kinkos dreba net skrendant iki Lietuvos, tai užsiplieskusi pradedu įrodinėti, kad tiek kultūrų, kiek galima pažinti Londone, nepažinsi niekur kitur. Gerai, gal New York‘e, bet, kaip kažkada pasakė italų kilmės creative kirpėjas Lorenzo: New York‘as – tik didesnė Londono versija.

Praėjusį savaitgalį į svečius užsuko mokyklos, o vėliau ir studijų laikų draugas. Pasitikau jį Commercial Street, stovėjo patenkintas, tarsi grįžęs namo, kai apsikabinom, prisipažino: kaip viso to pasiilgau. Tą akimirką tiksliai žinojau, ką jis turi galvoje. Vėliau paaiškėjo, kad net nenutuokiau, pasiilgęs jis buvo vištienos burger‘io iš chicken shop‘o. Šeštadienio vakarą sėdėjom netoli Old Street station esančioje užkandinėje ir dorojom junk food‘ą, gurkštelėjau Coca Cola‘os atsirūgėjau ir paklausiau: patenkintas? Sakė, kad patenkintas, bet to pakartoti nebenorės ilgai.

Bet tai irgi Londonas, tikras, nepagražintas, pasakojantis istoriją, supažindinantis su kultūra, su žmogaus sunkumais. Londonas, kurio nepastebime, prie kurio pripratome.

Turėti galimybę pažinti kitas šalis – didelė dovana, jei išloščiau loterijoje, veikiausiai kelis metus praleisčiau keliaudama. Tačiau, perfrazavus jau minėtą gydytoją: tikimybė išlošti loterijoje, daugiau mažiau tokia pati, kaip būti ištiktam infarkto trisdešimties – retas atvejis. Todėl ir loterijos bilietus perku rečiau, todėl ir šansas, kad greitu metu nustebinsiu pasakojimais iš Buenos Aires – irgi gan nedidelis. Bet kol kas tai manęs neliūdna, priešingai, pagaliau jaučiuosi ten, kur ir turėčiau būti, nes keliaudama supratau vieną dalyką, kad nuo savęs nepabėgsi.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS