Xoxo

Išsiskyrimai yra vienas iš  labiausiaiužknisančių procesų, beveik, kaip laidotuvės, nes ir vienu ir kitu atveju tenka atsisveikinti, tik po laidotuvių tikimybė, kad išvysi praeities vaiduoklius, kur kas mažesnė, gal net tolygi nuliui? Pabučiuoti bendrus ateities planus sudie, kartais lengviau nei atsikratyti senų prisiminimų, kurie velkasi iš paskos ir atsikartoja galvoje skambant Talking Heads, vaikščiojant tūkstančius kartų pramintomis gatvėmis, susitikus pažįstamus veidus, lankantis vietose, kuriose kartu leisdavote laiką ir taip toliau ir panašiai. Iš tikrųjų, tai pačioje pradžioje užtenka ir menkiausios detalės, kuri kartais net neturi jokio ryšio su tuo asmeniu, ar net užuominos į santykį, ir pasaulis nusidažo tamsiai pilka spalva. Ne juoda, juoda spalva turi erdvę, tamsiai pilka užgula pečius ir traukia prie žemės, kaip žemas slėgis apsiniaukusią karštą vasaros dieną, kai ore tvyro tvankuma ir regis, kad tuoj tuoj lis, ir drabužiai limpa prie kūno, tačiau neiškrenta nei lašas ir naktį negali užmigti vartydamasis lovoje, burna išdžiūvusi, o patalai smirdi regis svetimo šuns prakaitu, apie ketvirtą ryto jautiesi pavargęs, suirzęs ir tuo pačiu prislėgtas, o tada tyliai tyliai pro pravirą langą, kartu su dar viena karščio banga atplaukia savigaila ir net nepajunti, kaip pradedi verkti.
Verkiau verkau, kol užmigau. Prabudau po pietų. Lauke švietė saulė, vėjas taršė debesis, buvo pakankamai šiltas ruduo. Mums reikia pertraukos, reiškė, kad kartu mes neveikiame. Turėjau vėl išmokti veikti viena. Todėl be abejo prisigėriau, nes būti apsvaigusiai taip gera. Tiesiog gera ir tiek. Pečiai atsipalaiduoja (kaip ir smegenys, beje), norisi pirštais perbraukti per barmeno plaukus, kumštelėti draugą alkūne, paliesti praeivio ranką, pasibučiuoti (ir ne tik) su žaviuoju nepažįstamuoju. Viskas regis realu.

Tai buvo vienas paskutinių savaitgalių Vilniuje. Kelios savaitės po Naujųjų, tas simbolinis laikas naujai pradžiai, kaip pavasarį – atgimimas, vasarą – hedonistiniai malonumai ir pastovi jaunystė su pajūrio romanais, kaip rudenį – Rugsėjo 1-oji.

Neturėjau jokių geresnių planų, todėl vakarėliai buvo logiškas vienatvės sprendimas, racionalus laiko leidimas besiruošiant dar vienai kelionei.

Penktadienį vyrai grįžo nešini Maximos maišeliais per kurių viršų tarsi krūtys iš apkūnios prostitutės palaidinės veržėsi alaus skardinės. Prisidegiau dar vieną cigaretę, tik tam, kad pažiūrėčiau, kas bus.  Po kelių minučių prisijungė ir butelis balto vyno, vieno iš kambarių sienos suvirpėjo muzika, nuotaika buvo maždaug kaip pirmieji Baywaves gabalo Marsupilami akordai.

Nepamenu, kaip namuose atsirado Lina ir jos užpisanti bendradarbė, nepamenu, kaip mes nusprendėme palikti tą šešių kambarių Danutės viešbučio idilę, kaip susikalbėjome su Studio9 apsauginiais ir kaip mums šovė į galvą užsisakyti dar po vieną…tačiau puikiai prisimenu, tą momentą, kai iškėlusi galvą akimis horizontaliai skenuodama aplinką užstrigau ties nepažįstamu barkodu.

  • O tai, mergos, klausykit, – bandžiau pertraukti dvi apie darbo varkes kalbančias blondines, – ei, paklausykit! Tas bernas totaliai gėjus, ne?
  • Palauk minutę, Raimonda čia man vieną pletką pasakoja, kaip Artūras iš penkto aukšto pagavo Eglę ir/…
  • …/prisiekiu, – neatitraukdama akių kalbėjau, – arba ne lietuvis. Pažiūrėkit gi!
  • Tai eik ir paklausk!
  • Tai einu ir paklausiu, – ryžtingais žingsniai nukaukšėjau tikslo link.

Stovėjom du be galo aukšti ir nepatogiai besijaučiantys ateiviai, kelias minutes nieko nesakiau, šypsojausi nuo ausies ligi ausies, kad net aptirpo įsitemęs žandikaulis, tada gurkštelėjau to kažko, ko dar buvo likę taurėje ir tyliai, tarsi besidalindama paslaptimi paklausiau:

  • O tai, tu gėjus?
  • Penkiasdešimt ant penkiasdešimt, – tarsi nusimesdamas akmenį nuo dūšios prisipažino.
  • Bet labiau gėjus? – būtų buvę daug romaniškiau ir rafinuočiau patylėti, – Marija.
  • Marius, – ištiesė ranką.
  • Meluoji, – nepatikėjau.
  • Ne, nu rimtai, – patikino.

Marius buvo viena tų pažinčių, kurios, kaip ir jo orientacija, penkiasdešimt ant penkiasdešimt, baigiasi arba tą pačią naktį, arba tęsiasi visą likusį gyvenimą, todėl buvo lengva kalbėtis, drąsu pasivaišinti cigarete, natūralu kartu ieškoti dingusio palto, saugu stovėti gatvėje užsirašinėjant telefono numerius, gera sulaukti žinutės, gal net kiek svaigu susirašinėti koketiškai raizgant žodžius, nekantru laukti antrojo susitikimo.

Blondinės nusitempė mane į Panteras. I dresssed the part: purpurinės spalvos suknele siuvinėta blizgiais žvyneliais. Vakaro pažiba, Kalėdų eglutė baltų marškinių sniege. Stovėjau parėmusi pečiu koloną ir aiškinau:

  • Nesąmonė, kodėl mes čia?
  • Paulina labai norėjo/…
  • …/ Paulinos, čia net nėra.
  • Žinaužinaužinau, galim išeiti?
  • Nebesiblaškom, plius Marius, kažkur netoliese.
  • Tau už nugaros/…
  • …/o labas, turi gumos? – vėl, gal būtų buvę romaniškiau ir rafinuočiau patylėti, nusišypsoti, nuolankiai linktelėti galvele.
  • Kaip jūs čia sugalvojot ateit?
  • Klausk Linos, einam parūkyt?

Surūkime, gal dvidešimt cigarečių, nes buvo jauku kalbėtis, aktualu pasivaišinti cigarete, natūralu besirengiant kailinius paduoti iš Londono parsivežtą The Tibetan Book Of Living And Dying.

  • Kas čia? – šypsodamasis paklausė.
  • Knyga, noriu, kad prižiūrėtum, ją kol būsiu išvažiavusi. Gali būti, kad man jos prireiks Briuselyje, tada turėsi atvežti.

… saugu kartu sėdėti automobilyje rankose apžiūrinėjant degtukų dėžutę.

Trečią kartą susitikome vakarą prieš skrydį, La Boheme. Madingai vėlavau, nes rinkausi suknelę. Įsliuogiau į tą, kuri visada laimi: aptempta, trumpa ir raudona.

Penktadienio vakarą visi staliukai buvo užimti.

  • Liko tik čiužinukai, – rimtu veidu informavo padavėja.
  • Čiužinukai, – tyliai pakartojau.
  • Čiužinukai, – pasakė jis, o tada vyriškai priėmė sprendimą, – tai einam ant čiužinukų.

Gėrėme vyną Tūkstantis ir vienoje naktyje, jis pasisakė, kad pravertė dovanotą knygą, tačiau dar nepaskaitė. Prisipažinau, kad pati neperskaičiau, nes pabijojau. Jis paklausė, kodėl? Pasakiau, kad ją atsivertus, kas nors miršta, nes tai buvo tiesa.

Vynas svaigino, erdvė paskendo migloje pasiglemždama laiką. Žiūrėjau į jį tysantį ant čiužinio priešais ir negalėjau suvaldyti minties, jog būtų be galo gera pabusti šalia.

Po kelių savaičių tylos jis taktiškai atsiprašė, kad neatrašė į paskutinę Facebook’o žinutę ir informavo, kad autoavarijoje mirė jo sesuo. Toji apie kurią lakoniškai užsiminė keliuose sakinuose apie keliones. Negalėjau nepagalvoti apie padovanotą knygą, sunku buvo nekaltinti savęs.

Norėjau nusipirkti bilietą į Vilnių, norėjau pabūti šalia, apkabinti. Verkiau kelias dienas: iš pradžių dėl neteisybės, po to net nepastebėjau, kaip visa tai peraugo į dar vieną mono dramą. Penki mėnesiai Briuselyje, kambaryje su langine į dangų,  tapo mano Ashramu. Ten iškentėjau platonišką meilę vos pažįstamam vyrui, ten atradau save, ten pažinau tikrą draugystę, ten visu kūnu suvokiau, kad viskas laikina, net aš. Prireikė keturių metų, vienos teisingos moters ir visatos jai atsiųstos Lucy in the Sky with Daimods kelionės, į kurią neplanuotai išvykome kartu, pasakojimo apie iš antro karto pasikorusį dėdę Vytą, sekmadieninio pasivaikščiojimo palei kanalą ir septynių seansų su psichologu, kad pamažu pradėčiau įsikirsti, kad whatever works yra frazė verta tatuiruotės, as long as you don’t hurt anybody, any way you can filch a little joy in this cruel, dog-eat-dog, pointless, black chaos.

Todėl, kai anądien radau save stovinčią virtuvėje ir kontempliuojančią meilę prie stirtos, ką tik išplautų indų, mane apniko supratimas, nusileido iš erdvės į keturių kvadratinių metrų virtuvę Rytų Londone, kad patikintų, jog viskas išgalvota.

Orkaitėje kepė Taste the Difference pica, aprasojusioje taurėje šilo baltas vynas, Simonas užmigo iškart po sekso, pūtė į ūsą taip, kad net negirdėjo, kaip su juo kalbuosi sėdėdama šalia su dubenėliu kaimynės gamintų šaltibarščių. Mąsčiau, kas geriau ar single, ar visgi double life ir kodėl tiek daug apie tą meilę prirašyta? Ir ko pati apie ją prišnekėjau? Ko prisiklausiau? Ir kas dabar pasakys kas tiesa? Kuris scenarijus teisingas?

  • Ar tu jį myli?
  • Nežinau, tikrai. Vieną rytą prabudau šalia, miegojau kelias valandas, nes jis knarkė ir kalbėjo per miegus, buvo karšta, žiūrėjau į jo kiek per didelę nosį ir lėtai judančias šnerves, palinksėjau galva ir pagalvojau, kad tai turbūt meilė.
  • Bet gal labiau patogus prisirišimas?
  • Gal? – patraukiau pečiais, – Bet kas yra meilė? Kai pasieki tam tikrą amžiaus ribą, tai tampa racionaliu sprendimu, ar ne? Suspension of disbelief. Tie drugeliai – pasakos, patyriau juos. Spiečiais ratus viduriuose suko, kai sutikau Marių, tas pats vardas, tas pats gimtadienis, transcendentiniai reiškiniai, savaitės kartu neišgyventume po vienu stogu. O, kas jei pimpalas mažas? Drugeliai vidutiniškai išgyvena parą, tiesa? Tai taip ir atsiranda mezgimo būreliai.
  • Marija, amžius nesvarbu, mama pasakojo, kad mano močiutei buvo aštuoniasdešimt, kai ji pirmą kartą įsimylėjo: jos skruostai paraudo, ji koketiškai krizeno ir vėliau prisipažino, kad niekad prieš tai, nepažino meilės.
  • Xoxo, – senatviniai marazmai.

Meilę išsigalvoti lengva, tai mažiausiai fantazijos ir pastangų reikalaujantis jausmas. Neišsemiama tema, nes visada skirtinga. Niekada nebūna tokios pat meilės, nes meilė visad sujungia du žmones (kartais ir daugiau). Meile lengva užmušinėti laiką, ji, kaip kiauras dubuo į kurį pilam jausenas ir neduok die vieną dieną tie jausmai pasieks viršų. Tą dieną pasaulyje stos tyla.

Kai nori duoti, išsigalvoji tą, kuris paimtų, kai nori imti, išsigalvoji, kas pamiltų, kai nori dalintis… reikia pasistengti labiau, nes turi sugalvoti, kuo bus dalinamasi, nes vien meilės ilgainiui pasidaro per maža, pritrūksta tos intrigėlės, kurią sukuria tas duodu – imu disbalansas. Taip atsiranda bendros sąskaitos, bendras nekilnojamas turtas ir vaikai.

Ir tai gražu, bet vėlgi, kam ko reikia.

Nors, kai kartą žiūrėjau į Marių, momento trapume jis pasirodė man toks dieviškai gražus, kad susvirduliavusi mintis panoro sukurti jo mažytę kopiją. Tačiau tame rafinuotame momente, kurį romantiškai nutylėjau, vystyklus skalbė nykštukai, o kopiją šviesiai garbanotais plaukais ant rankų supo fėjos.

Svarbiausia aiškiai suformuluoti norus, jei jie nerišlūs ir kiek migloti, kažkur neišvengiamai įsivels klaida. Eisite gatve, gal kažkur netoliese Holborn metro stoties ir vienas iš jūsų (o gal abu?) pajus, kad kažkas ne taip, tada valgysite Sunday Roast ir tradicija lįs per gerklę, tuo metu kiekvienas iš jūsų pagalvos: kam man iš vis šito šūdo reikia? Ir po pusantrų metų draugystės išsiskirsite, nežinodama ar dar kada pasimatysite.

O tada po kelių savaičių kažkas vėl suves ant London Bridge tilto, nes jums gera būti kartu ir tai judviejų fantazija, kuri truks tol, kol neišseks kūrybinės mintys.

  • Mes būtume geri verslo partneriai, – priartėjusi pasakau ir suėmusi jo veidą rankomis riebiai pabučiuoju.
  • Kodėl? – paklausia meiliai, taip, kaip moka tik jis.
  • Nes mums sekasi kartu dirbti.

 

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS