Meilės nebėra

Pastaruoju metu renku medžiagą naujajai teorijai, teigiančiai, kad meilės nebėra. Visi jos ilgisi – faktas, tačiau dauguma nesupranta, kad geidžia būtent jos, todėl jaučia tuštumą, tuštumą, kurią stengiasi užpildyti, užpildyti skirtingais būdais, būdais, kurie – negelbsti. Kodėl? Nes kažkuriuo metu žmonija atskyrė meilę nuo sekso ir gauti du viename tapo beveik neįmanoma (kad ir kaip paradoksaliai tai beskambėtų vartotojiškoje visuomenėje).

Gyvenimas Lietuvoje privertė susimąstyti apie sutartas santuokas. Dar turiu dalį savo kraičio, kurį, viltį praradusi motina, baigia išdalinti vargetoms…

– Mama, nu…

– Ką, nu?

– Nu, gal dar prireiks…

– Tau?! Nejuokink.

Trūksta įkvėpimo.

Vakar užklupau visas savo mūzas posėdžiaujant. Sėdėjo dūmų pritvinkusiame kambaryje ir gėrė viskį.

– Kodėl man nieks nepranešė? – pasipiktinau. – Langą praverkit, uždusit, sėdit čia, kaip Mad Men* personažai.

Mūzos sumišo, akivaizdu, kad nesitikėjo manęs sutikti. Patalpoje vyravo slogi nuotaika. Po užsitęsusios tylos, vyr. Mūza išsitraukė cigaretę iš pustuščio kontrabandinio Minsk cigarečių pakelio ir spragtelėjusi žiebtuvėliu giliai įtraukė dūmą.

– Tai taip ir tylėsit?

– Mes atsistatydiname, – tvirtai pareiškė vyr. Mūza.

– Visos?

– …

– Bet jūs gi mūzos, jūs mano įkvėpimas, ką aš be jūsų?

– Marija, mūsų daugėja, o naudos jokios; velniams reikėjo kavos gėrimo mūzos? O makiažo darymosi, o šuns išvedimo į kiemą, o ėjimo į krautuvęo skambinimo, o valgymo? Tau tuoj prireiks įkvėpimo, kad nusišiktum. Pažiūrėk kokias cigaretes rūkome – šlamštas. Meilės mūzai plaučių vėžys.

– O Dieve…

– Mhm.

– Kaip aš be jos?

– Reik karpyt etatus, guldyt meilės mūzą į ligoninę – nuodugniems tyrimams; padarys chemoterapiją, gal pasveiks?

– Kol ji pasveiks, mane iš rinkos išims.

– Gali būt. Investuok į seksą. Yra tikimybė, kad vėliau, tai peraugs į kažkokius jausmus. Bet jei meilė nepasveiks, geriausia, ką gali išspaust iš to bus prisirišimas.

– Ne, šito, tai aš nenoriu, aš prie Pupos šokoladinio batonėlio jaučiuosi prisirišusi. Vargina visa tai, – atsidusau, likusios aštuoniasdešimt septynios mūzos tylėjo kartas nuo karto suvilgydamos lūpas viskiu, – Galiu cigaretę?

– Prašau.

– Tai nebebus padažnėjusių širdies tvinksnių, nebus šlapių delniukų, nebebus lengvo galvos svaigimo, kuris vargina pirmosiomis įsimylėjimo savaitėmis? – prisėdau, nukračiau pelenus, – O meilė artimui savo?

– Su šita viskas tvarkoje, dėl jos neverta rūpintis, ji turi savo kabinetą, laiku atlieka visas užduotis, metų rezultatai – puikūs.

– O jeigu, kas įsimylės į mane?

– Nemanau.

– Nemanai?

– Ne.

– Tai fuck

– Na, neperdėk, žmonės visą gyvenimą be meilės pragyvena, nieks nuo to nemirė. Siūlau viltį paaukštint pareigose, tada naiviai tikėsies ir lauksi… laikas greičiau prabėgs. Ką manai?

– Pochuj… – nutęsiu panosėj, – atleidžiam visas išskyrus kūrybos – pati viską susigalvosiu. Meilę irgi…

– Na, žiūrėk, – pavymui tarstelėjo vyr. Mūza ir kreipėsi į likusias posėdžio dalyves, – Girdėjot? Skirstomės.

Douglas Coupland‘as buvo teisus užduodamas itin paprastą klausimą: Mes visi gimėme paklydę, ar ne taip?

– Taip, misteri Coupland‘ai, taip.

– Tai galėtume padėt viens kitam?

– Gal jus ir prilygina McLuhan‘ui, bet šnekate – tarsi gyvenimo nepažinęs… viens kitam? Padėt? Nieks taip nebedaro.

Ir Coupland‘as tyli pagyvenęs po Dievo, nes žino, kad esu teisi**.

Kai nebeturime kuo tikėti, viskas daugiau ar mažiau tampa beprasmiška. Lėtas judėjimas nebūties link.

* Matthew Weiner serialas “Mad Men” (2007-)

** Douglas Coupland knyga “Gyvenimas po Dievo” (1993)

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS