Belaukiant Godo

nebūna amžinas ruduo ir aš tikiu kažkiek dar tuo silpna pulsuojanti šviesa tamsaus koridoriaus gale…*

Gatvėje primenančioje teatro dekoraciją nutirpo sniegas. Šįvakar ji regis itin teatrališka, primena Beckett‘o pjesę. Traukiu dūmą belaukdama Godo ir mąstau, kaip staiga viskas prarado reikšmę.

Būtis kristalizavosi į debesų ganymą. Pastarąja veikla užsiimu trečia diena iš eilės.

Bokšto viršuje, saugoma brutalių medinių sijų ant nudriskusio čiužinio baltuose pataluose, radau savo laimę. Stebiu debesis, kol pasirodo saulė, tada suraukiu antakius ir užsimerkiu, po kiek laiko nejučia užmingu, prabudusi naktį stebiu juodą dangų arba Šiaurinę žvaigždę, kol sulaukiu ryto ir tada vėl viskas iš naujo. Gal man dar viskas prieš akis?

–         Juk man dar viskas prieš akis, – dusdama aiškinu dviems internams.

–         Ką jaučiate?

–         Svaigsta galva, džiūsta burna, stinga oro, tirpsta dešinė ranka ir koja…

–         Kas dar?

–         Kas dar? Internete skaičiau, kad kiekviena minutė svarbi! Bet kurią akimirką galiu mirt, blogiausiu atveju likt paralyžiuota ir visą likusį gyvenimą myžt po savim!

–         Mademoiselle‘e, jūs per jauna, kad jus ištiktų insultas.

„O jūs akivaizdžiai PER JAUNI, kad išmanytumėte savo darbą“ – pagalvoju, o tada nutęsiu:

–         Bet aš rūkau ir geriu…

–         Kasdien?

„Trečiadienis, penktadienis, šeštadienis, sekmadienis, pirm… Nu, jau beveik…“ – suprantu skaičiuodama dienas ant tirpstančios rankos pirštų.

–         Tik progomis… – atsakau.

–         Laikas būtų visai atsisakyti, – pradeda pamokslaut akiniuotis.

–         Nesupratau?

–         Prigulkite.

–         Čia? Koridoriuje?

–         Palatos užimtos.

Atsistoju, trukteliu aplink bambą apsivijusį sijoną žemyn ir prigulu. Per tas kelias sekundes spėju pagalvot, kad dar norėčiau pagyventi ir, kad jei dar gyvensiu, tai viską darysiu kitaip, tada pagalvoju, kad būtų apmaudu mirti svetimoje šalyje, krauju ir anestetikais dvokiančiame greitosios pagalbos koridoriuje, paskutiniesiems žodžiams skambant maždaug taip:

–         Do you have any friends or family?

–         What?

–         Are you single?

–         Yee… s…

–         Manau ji neteko sąmonės, – konstatuoja internas.

–         Ne, viskas tvarkoj, tik susimąsčiau, – pralemenu.

Tuo metu ančiuko veido medicinos studentas atsiraitoja balto chalato rankoves ir palinksta virš manęs.

–         Kas dabar bus? – sustingstu.

–         Ar vienodai jaučiate abi puses? – braukdamas per mano rankas savosiomis pasiteirauja.

–         Gal užteks tų preliudijų, manau aš tuoj vemsiu…

Internai susižvalgo ir dingsta skirtingose palatose, po minutėlės grįžta nešini pupelės formos indeliais: vienas su kartoniniu, kitas su aliuminiu.

–         Tai į kurį dabar vemt?

Taip mane čiupinėjo, liepė daryti įvairiausias grimasas, liesti nosį pirštų galiukais, vaikščioti pirmyn atgal, kol pasirodė TIKRA daktarė.

Buvau bepradedanti autis batus tvirtai įsitikinusi, jog toji pseudo-daktarų šutvė iš manęs šaiposi, tačiau, kai pasiūlė padaryt smegenų tyrimą, supratau, kad tai gali būti rimta.

–         Dar tokia jauna, o jau va… – filosofuoja pats ponas Viešpats stumdamas mano lovą ligoninės koridoriais lifto link, – geriau kur nors paatostogautum, paslidinėtum…

–         O dabar gaunu  free ride, ne prasčiausias variantas, ką?

–         Kilsim du aukštus į viršų, – informuoja spausdamas mygtuką.

Visąlaik žinojau, kad dangus viršuj, bet, kad tik du aukštai…

Iš ligoninės mane išrašė tą patį vakarą. Ilgokai nenorėjau patikėti, kad mano negalavimai – migrena. Nenorėjau patikėt ir tuo, kad smegenų tyrimas neparodė nieko neįprasto.

Pravėrusi duris giliai įkvėpiau gaiviai vėsaus oro, dar nuoguose medžiuose, kur ne kur čiulbėjo paukščiai, prie durų rūkęs senis atsikrenkštęs nusispjovė ir įėjo vidun, iš Cafe Manhattan sklido devyniasdešimtųjų dvasia ir rūgstančių apynių kvapas.

Metro stotelėje lengvai įkaušusių senukų pora paklausė ar žinau, kur Irane galima įsigyti prieskonių ir kokybiškų kilimų… ir aš žinojau, nors niekad ten nesilankiau. Valandų valandas pasakojau jiems apie šafraną, žagrenį, kmynus, pipirinę… ir kaip audžiami persiški kilimai.

 

* Foje „Arbata” iš albumo „Vandenyje” (1993)

 

Advertisements
%d bloggers like this: