Dieve, saugok karalienę: malonumas arba moters vieta – Baltuosiuose rūmuose

Nothing works, – atrašo draugė, kuri antrą kartą per aštuoniolika mėnesių išsiskyrė su tuo pačiu vyru. Turiu blogą nuojautą, kad bus ir trečias.

Sakau blogą, nes tie santykiai – pasmerkti. Jis nelaimingai vedęs nelaimingą moterį, japonų kamikadzę, kuri pajėgi susprogdinti meilės laivyną. Ji kilusi iš šalies, kurioje dar praėjusio amžiaus viduryje svetimavimas buvo nusikaltimas ir neturiu nė menkiausios abejonės, kad ji – pasiruošusi bausti.

Vedusio vyro neištikimybė nesukėlė jokių kitų jausmų išskyrus smalsumą, kai prieš devynis mėnesius kažkur tarp dar neįpusėto Sunday Roast ir trečios taurės vyno draugė pasidalino išgyvenimais. Nekantravau susipažinti su tuo, kuris pavergė kažkada rodėsi nepavergiamą širdį ir kiek nusivyliau, kai žiūrint vieną iš Sex & the City epizodų draugės namuose, jis pasirodė tarpdury nešinas Tesco maišeliu, kuriame įžiūrėjau kelias skardines alaus. Vidutinio amžiaus, vidutinio ūgio, vidutinės išvaizdos, vidutines pareigas užimantis ir vidutines pajamas žmonai atiduodantis pabaisa ir gražuolė.

Tokie epitetai veikiausiai užkirs kelią į draugės širdį mažiausiai pusmečiui, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad ji gali geriau. Ir tikrai ne iš moteriško solidarumo šios mintys, nes toks žodžių junginys, net nenatūralus liežuviui. Tiesiog matai žmogų ir jauti, kad jam turi sektis. Kitą visad matai aiškiau ir išsyk nori pagelbėti ir pakomentuoti, taip nori, kad net nesitveri savam kaily.

Ir save matai, bet neretai praleidi pro pirštus, nuolaidžiauji meškos paslaugą darydama. Žinai, kad esi vertesnė geresnio darbo ar bent jau tokios pat algos, kaip kolega, kuris, tikrai nedirba sunkiau ir kuris neturi geresnės kvalifikacijos, viską, ką jis turi tai pimpalą tarpukojy, pasitikėjimą savimi ir visuomenės užnugarį.

Turi svajonę keliauti, bet veikiausiai jos neįgyvendinsi, nes garsiau už visus didžiausių pasaulio katedrų varpus kartu sudėjus, tiksi biologinis laikrodis ir vien mintis apie nuo du tūkstančiai keturioliktųjų metų liepos autostopu aplink pasaulį keliaujantį klasioką verčia paslapčia viltis, kad kitame gyvenime reinkarnuosiesi į baltaodį vieno metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų sportiško sudėjimo neplinkantį vyrą (arba į drugelį).

Gali rinktis, tačiau kaskart išdrįsus pažvelgti į gyvenimą kitaip prasideda Kruvinos skerdynės Teksase ir per visų nuomones, kurios garsesnės net už benzininio pjūklo burzgimą, nebegirdi net savo minčių.

Būti moterimi (turbūt, kaip ir būti vyru) šiais laikais – nelengva. Tačiau visuose moterims skirtuose žurnaluose tikina, kad būti moterimi, visgi – sunkiau.

– Ir išties sunkiau, – dalinosi pokalbiu su bendra pažįstama trumpam užsukusi draugė, kol tuo metu kruopščiai ryškinau blakstienas, – dabar įsivaizduok, reikia atsikelti, nusiprausti, nusiskusti kojas, bikini zoną, pažastis, išsiplauti galvą, pasidažyti, dar ir išsidžiovinti plaukus, bei apsirengti kažkaip įdomiau, nes konkurencija.

Vyrai irgi konkuruoja, bet jie telkia energiją į, kur kas svarbesnius dalykus nei moters dėmesio užkariavimas, jie nepraleidžia šešių savaičių apraudodami nepavykusių santykių. Ir tai jokiais būdais nereiškia, kad vyrai neturi emocijų ar, kad jiems neskauda. Skauda, dažniausiai net ilgiau, nei moterims, bet jie verčia šiukšles į energiją. Po kelių išsiskyrimų, vyrams pasidaro aišku, kad pirma, reikia rūpintis savimi, visa kita – ateis.

Visa kita – tai moteris, užauginta nesiginčyti, paklusti, neišsišokti, nekelti balso, nesiderėti, nusileisti, išklausyti, nutylėti, pasiaukoti.

Ir gimdyti vaikus.

Anądien gerdama rytinę kavą darbe skaičiau straipsnį apie kiaušinėlių užšaldymą, nes kaskart pagalvojusi apie tai, kad moters gyvenimo sprendimai yra daugiau ar mažiau apriboti blankios galimybės, kad vieną dieną ji panorės tapti motina, skrandį suspaudžia spazmas. Dešimt tūkstančių baksų už pasiruošimą procedūrai, penki tūkstančiai – už pačią procedūrą ir po penkis šimtus už kiekvienus metus šaldiklyje. Tiesa, pirmi metai nemokami.

Ir su šiais apmąstymais moterys turi plaukti per gyvenimą kukliai besišypsodamos ir puikiai atrodydamos, tyliai siekti karjeros, kad neišgąsdintų, kiek jautresnių vyrų  ir džiaugtis, kad joms leista balsuoti.

Praėjo tie laikai. Moters vieta – Baltuosiuose Rūmuose.

Tiesą pasakius užaugau šeimoje, kurioje nieks neprimetė moters rolės. Mama dirbo pilnu etatu, savaitgaliais sode augindavo daržoves ir kasdien spėdavo paruošti pusryčius, trijų patiekalų pietus ir vakarienę. Per visas šventes stalai lūždavo nuo vaišių, namai visada būdavo šilti ir tvarkingi, ji visada rasdavo laiko pagelbėti su namų darbais ir negana to – prieš išeidama iš namų bent jau pasiryškindavo akis juodu pieštuku. Ir jei kas nors užsimindavo, kad aš augu didutė ir gerutė, ir, kad vieną dieną turėsiu mamą pavaduoti, nes tokia moters dalia, mama mirktelėdavo leisdama toliau užsiimti savais reikalais ir trumpai nutraukdavo: kai norės – išmoks.

Šiuose trijuose žodžiuose slypėjo moters laisvė ir feminizmo pagrindai.

– Gerai pamenu tą dieną, buvau trylikos, laksčiau po namus su siurbliu rankoj, valiau dulkes, padėjau mamai virtuvėje, laisčiau gėles, ravėjau daržą, dengiau stalą ir t.t. Viskas, ką tądien girdėjau buvo mano vardas ir tolimesnių darbų sąrašas. Tuo metu, brolis leido popietę patogiai įsitaisęs ant sofos ir žiūrėdamas futbolo varžybas. Priėjau prie jo ir pasakiau, kad ir jis galėtų padėti.  Po kelių minučių atėjo tėvas ir paklausė, kas vyksta? Pasakiau, kad man paprasčiausiai nusibodo vienai kuopti visą betvarkę vien todėl, kad esu mergina. Tėvas minutę patylėjo ir su pasišlykštėjimu pasakė: niekad nemaniau, kad užauginsiu feministę. Feministė nuskambėjo, tarsi keiksmažodis ir ta gėda, kurią pajutau, persekiojo mane iki kol atvykau į Londoną, – prie taurės vyno prisiminimais dalinosi draugė ispanė, – Marija, turbūt niekad tau nesakiau, tačiau neapykanta mūsų šalies socialinei struktūrai buvo viena iš pagrindinių priežasčių emigruoti. Nemačiau savęs gyvenančios šalyje, kurioje moters profesinė pergalė įvertinama žeminančiu boso komentaru: tai štai ką galima pasiekti turint gražų užpakaliuką.

Dėl vienos ar kitos priežasties gėdytis savo kūno ar (ir) norėti jį pakeisti – neatsiejama nuo moters būties. Net būdama dvidešimt aštuonerių, turėdama aukštąjį išsilavinimą ir pakankamai racionalų savo kūno suvokimą kartais negaliu susilaikyti ir mintimis nenuklysti į fantazijas: kaip atrodyčiau lazdyno riešuto rudumo ilgais kiek banguotais plaukais, švelniai įdegusia spindinčia oda, kiek mažesne nosimi ir Angelina Jolie lūpomis, pilnesnėmis stangriomis krūtimis, kurios būtų nepavaldžios gravitacijai, plokščiu pilvuku ir Dita Von Teese liemeniu, Jennifer Lopez užpakaliuku draustu dvidešimt septyniais milijonais (rimtai, kas gali atsitikti užpakaliui?), kiek plonesnėmis šlaunimis ir trisdešimt devinto batų dydžio dailiai lenkta pėda su grakščiais kojų pirštukais.

Veikiausiai atrodyčiau, kaip tobulos moters karikatūra, tačiau būtent tokius vaizdinius į galvą nuo vaikystės sudėjo žiniasklaida. Užaugau skaitydama Top Girl, Panelę ir senus Cosmopolitan, bei Harper‘s Bazaar. Paauglystę švaisčiau lygindama save su kitomis moterimis, darydama limituotus asmenybės testus, su tokiais pat limituotais atsakymais, skaitydama, kaip patenkinti vyrą ir leisdama įsivaizduojamus pinigus kvepalams, dažams, bei drabužiams. Vienintelis Harper’s Bazaar supažindindavo su kultūra ir kažkiek prisidėjo prie asmens raidos. Kiti žurnalai buvo tiesioji į reabilitaciją.

Jei turėčiau paauglę dukrą ir gyvenčiau septyniasdešimtuosiuose konfiskuočiau visas rock&roll’o plokšteles ir liepčiau dėvėti pastelinės spalvos sukneles.

Juokauju.

Tačiau kartais pasvarstau, kodėl dauguma jaunų mergaičių taip trokšta apsinuoginti, suerotizuoti kūną? Pamenu savo pirmąjį ir paskutinį bandymą apsinuoginti: buvo devyniasdešimtieji, per televizorių pradėjo rodyti Viva bei MTV, keturiais metais vyresnė pusseserė jau nešiojo liemenėlę ir bučiavosi su berniukais, man buvo devyneri. Stebėjau ją besimaivančią prieš veidrodį, besiruošiančią į kiemą: ji kilstelėjo kiek aptįsusius Fruit of the Loom marškinėlius ir suėmusi jų apačią surišo mazgą taip atidengdama bambą, tai buvo vienintelis dalykas, kurį tuo metu galėjau nukopijuoti, tad ir aš suraizgiau mazgą ir jau buvau šaunanti pro duris, kai išgirdau amžinatilsį babytės kritiką: kitąsyk pizelę atsidenkit. Ji teisi, – pamaniau, – nuo bambos iki pizelės tik vienas žingsnis. Atraizgiau mazgą ir iki pat aštuoniolikos kruopščiai dangsčiau visas kūno dalis.

Tačiau tai buvo devyniasdešimtieji ir tai buvo tik bamba, dabar mergaitės atidengia kur kas daugiau, anądien stovėdama eilėje vienoje iš high street fashion parduotuvių penkias minutes žiūrėjau į priešais mane stovinčios keturiolikos ar penkiolikos metų merginos užpakalį, jaučiuosi keistai, tačiau ir užpakalis žiūrėjo į mane. Kai kurie apatiniai dengia daugiau nei jos džinsiniai šortai.

Normalu? Sako vyrai myli akimis, tai reiškia, kad jos visos nori būti pamylėtos? O kur jos taip skuba? Ar paskuba viena, o tada visos kitos jaučiasi nepilnavertės? Seksualinės edukacijos pamokų sujungtų su individualia psichologo konsultacija, štai ko reikia kiekvienai save gerbiančiai mokslo įstaigai. Ir ne tokių, kur išraudusi tikybos mokytoja dirba ekstra valandas pasakodama į kurią pusę valytis makštį.

Gal senstu?

Senatvė dar viena mano fobija. Sako vyras tarsi vynas, su metais darosi tik geresnis, o moteris, kaip gėlė – bėgant laikui nuvysta.

Ir kaip po tokių pasisakymų gyventi?

Kodėl vyresnis vyras su jaunesne moterimi – gražu, o vyresnė moteris su jaunesniu vyru jau ne? Pati žiūriu į tokias poras ir jaučiu, kaip sistema atmeta vaizdinę informaciją ir tada pykstu ant savęs, nes tai tarsi parodo mano pačios ribotumą, bet tada praktikoje mielai einu gerti kavos su aštuoniolikmečiu jaunuoliu, kuris dėvi kabes ir kalba apie mokyklą. Kur logika?

O logikos nėra, nes būti moterimi – tai emocija.

Kažkur skaičiau pastebėjimą, kad tuo, ko nematome – netampame. Kažkas panašaus į The Truman Show. Gyvename burbule ir piktinamės, jei kažkas garsiai apie kažką pašneka, kaip antai apie smurtą šeimoje, seksualinį priekabiavimą, diskriminaciją dėl negalios, odos spalvos, seksualinės orientacijos, lyties ar pan. Pykstam, traukom pečiais, klausiam: ir kam čia rodytis? Kam įdomu? O įdomu tam, kuris jaučiasi taip pat. Minčių, idėjų, darbų, siekių viešinimas, bei apgalvotas naudojimasis neribotomis komunikacijos galimybėmis yra būtinas visuomenės (per)kūrimui, visuomenės, kurios nariai būtų savimi pasitikintys individai, o ne nuolat savo judesius, bei sprendimus kvestionuojantys lebedos.

Anglijos žiniasklaidoje vis daugiau tikrų istorijų, ir kai sakau tikrų neturiu galvoje laidos Srovės scenarijų. Tikros jos tuo, kad žmonės nuotraukose – nepagražinti, o jų pasakojimai – autentiški. Ir tai inspiruoja, atveria akis, dešimčiai minučių ištraukia iš minčių rutinos ir pakirkina vaizduotę, paskaitai ir supranti, kad daugiau ar mažiau viskas Tavo rankose.

Gali būti ir hype mommy, gali keliauti, gali kardinaliai pakeisti karjerą nepriklausomai nuo amžiaus, gali palikti vyrą, gali gyventi viena ir tai tikrai lengviau nei gyventi dviese, gali mylėti moterį, gali mylėti vyrą, gali mylėti abu, gali nieko nemylėti, gali investuoti laiką gelbėdama kitus, gali nesikrimsti ir lepinti save dovanomis, gali būti namų šeimininke, gali stoti į kariuomenę, gali paprašyti didesnės algos, gali pasakyti ne, gali pakelti balsą, jei manai, kad tai būtina, gali kalti kam nors į snukį, gali rengtis kaip tinkama, gali negimdyti vaikų, gali netekėti, gali nekurti šeimos, gali žiūrėti pornografiją ir būti feministe, gali nebūti feministe, gali filmuotis pornografiniuose filmuose, gali… gali padaryti visus šiuos dalykus ir pati sau paprieštarauti. Gali ir – jei tik yra noro – privalai, nes tai yra Tavo gyvenimas ir Tu turi pirmiausia susitelkti į save, visa kita – ateis.

Ak, tas malonumas būti moterimi…

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS