Dieve, saugok karalienę: Baby Mamas

Viskas prasidėjo du tūkstančiai aštuntaisiais, kai viešint Kaune sulaukiau Skype žinutės iš draugės su, kuria dvylika metų trynėm mokyklos suolus, dainavom chore, nusirašinėjome viena nuo kitos solfedžio, galų gale dalinomės džiaugsmais ir vargais, bei planavom šviesią ateitį. Ji jau nuo penktos klasės tvirtai žinojo, kad nori studijuoti mediciną, o aš fantazavau apie rašytojos karjerą.

Laukiuosi, – tada informavo ji ir mano instinktyvus atsakas buvo tyla. Vaikas – vos sulaukus dvidešimt vienerių – rodės tarsi kalėjimas iki gyvos galvos.  Kur ji jį dės? Kaip ji jį augins? – svarsčiau.

Susitikome po penkių mėnesių, buvo sekmadienis, diena, po šeštadienio. Tais laikais kiekvienas šeštadienis būdavo šventė, o kiekvienas sekmadienis – gedulo ir vilties diena. Išlipau iš metro į dienos šviesą, užsidėjau akinius tamsintais stiklais ir prisidegiau cigaretę. Ji lūkuriavo automobilyje.

– Kur esi? – nepakeliamai guviu tonu pasiteiravo.

– Prie stoties, – informavau.

Po poros minučių išgirdau signalą ir pamačiau draugės automobilį. Užgesinau cigaretę ir atidariau dureles: jos pilvas rėmėsi į vairą.

– Šok, važiuojam! – paskatino.

Sėdėjom vidiniame namo kiemelyje, gėrėm kavą, kalbėjomės ir rodės, kad niekas nepasikeitė, tačiau, tarsi zomšinis rožinės spalvos dramblys kambaryje, pūpsojo jos pilvas. Žinojau, kad niekada nebebus taip, kaip buvo.

Mudviejų susitikimai vis retėjo, kol visai išnyko. Pasimatėme prieš kelis metus, netoli Lietuvos Respublikos Ambasados Londone, nes jos šešių metukų dukrai reikėjo paso. Radau jas pusryčiaujant kavinėje. Mergaitė nenoriai valgė sumuštinį ir man dar nespėjus užsisakyti flat white, užsimanė bulvių traškučių. Draugė nebaigusi sakinio pašoko nuo stalo ir informavo, kad tuoj grįš. Po kelių minučių grįžo nešina Walkers Original ir plėšdama pakelį pasakė:

– Laukiuosi.

Tuo metu – laukėsi visi, tad nebesureagavau.

Pastaruoju metu daug galvoju apie vaikus. Tas pastaruoju metu on and off tęsiasi jau nuo du tūkstančiai dvyliktų, kai baigiau magistrinį.

Baigiau ir grįžau į Lietuvą. Nesinorėjo iškristi iš konteksto, tad labai greitai užmezgiau santykius, kiek lėčiau susiradau darbą, tėvai pradėjo planuoti remontą, o aš, savo ruožtu – šeimą, kad būtų, ką tame suremontuotame bute apgyvendinti.

Visiška nesąmonė.

Jaučiau, kad tai – visiška nesąmonė nuo pat pradžių, bet tuo metu nieko geresnio nesugalvojau. Vėliau supratau, kad toks elgesys buvo viena iš pasipriešinimo formų, nes nebuvau tikra dėl ateities, baiminausi prisiimti atsakomybę. Suspenduotas pripažinimo troškimas virto pykčiu, kurį išliedavau ant tuometinio vyro, jis nesuprato, kas vyksta ir po kelių mėnesių nepakeliamos įtampos mane paliko.

Jei dabar gyvenčiau Lietuviškoje Svajonėje – dužtų lėkštės, skraidytų peiliai, vienu žodžiu – būtų kraujo.

Tačiau kiekvienuose santykiuose surandu save svarstant: ar būčiau pasiruošusi, jeigu? Nesvarbu su kokiais bato aulais bedraugaučiau – visada apsvarstau jų tėviškąjį potencialą. Regiu juos žaidžiant parke, vaikštant London Fields, miegant popiečio miego, tačiau tose vizijose vaikas visada sveikas, švarus, aprengtas ir pavalgęs. Kas juo pasirūpina – neturiu žalio supratimo.

Dirbu vyrų dominuojamose aplinkoje, daugumą jų turi šeimas, tačiau jie niekada nepalieka ofiso anksčiau, niekada nepaskambina informuoti, kad nepasirodys, nes susirgo vaikas, o ir tėvystės atostogos tik oficialumas.

Seniau moterys turėdavo laisvę pasirinkti ar grįžti į darbą po devynių mėnesių motinystės atostogų ar auginti vaiką, kol jam sukaks treji. Dabar toji laisvė – teorinė, praktikoje – tai nebeįmanoma finansiškai, o ir visuomenė į full time mommies žiūri, kaip į muziejaus eksponatus (bent jau Londone).

Tiesą pasakius, Londone karjeros siekiančioms moterims, net nėra laiko pagimdyti. Buvau stačiai nustebusi, kai vos pradėjusi dirbti, susipažinau su aštuntą mėnesį besilaukiančia žmogiškųjų išteklių viršininke: savaitę prieš gimdymą ji pristatinėjo naujus kompanijos nuostatus, tada pokštelėjo kūdikį lauk ir man net nespėjus užrašyti Congratulations on Your New Born atvirutės, toliau tęsė veiklą.

Kai purtydama galvą tuometiniui viršininkui aiškinau, kad tai neįmanoma, jis tik pakėlė antakį ir pasakė:

– She‘s not ill, she‘s pregnant.

Gal iš tiesų nėštumas mūsų visuomenėje sumistifikuotas? Londone viskas kiek paprasčiau, iš tiesų, taip paprasta, kad besilaukianti moteris turi užsikabinti ženkliuką Baby On Board, nes kitaip jos net nepastebėtų. Anądien pirmagimio besilaukianti draugė dalinosi kasdieniniais sunkumais, skundėsi, kad traukinyje niekas neužleidžia vietos, net, kai pilvu remiesi į nunarintas bendrakeleivių galvas.

O kartais nenoriai atsistoja, net paprašyti, štai vakar vos nesusmukau ant vieno vyriškio kelių, kol jis sėdėdamas pirmenybės vietoje dėstė, kad nėštumas yra mano pasirinkimas ir, kad pasaulis neprivalo sustoti kaskart, kai kas nors netyčia pastoja. Norėjau kalti jam į dantis, bet pasakiau, kad vieta skirta žmonėms, kurie dėl lentelėje nurodytų priežasčių yra mažiau pajėgūs stovėti. Po kelių minučių jis atsistojo.

Kartais pati nenoriai atsistoju, dažniausiai vengiu pirmenybės vietų, kad nereiktų visą kelią važiuoti įtampoje laukiant, kol į vagoną įlips neįgalus, vyresnio amžiaus keleivis ar besilaukianti moteris. Kelis syk net pamelavau, kad laukiuosi, kad galėčiau pasinaudoti darbuotojų tualetu, o kažkada tingėjau stovėti eilėje ir Maximoje pasinaudojau tėvelių su mažyliais kasa.

Būtent Maximoje, prie fasuotų vištų mane pagavo vaikystės simpatija, dabar trijų vaikų tėvas. Nesimatėm gal dešimt metų, o ir šiaip, regis, niekada tiesiogiai ir nesikalbėjome, tad kiek sutrikau, kai be jokių įžangų jis paklausė:

– Kiek?

– Ko?

– Vaikų.

– Ai, tai net vyro dar neturiu, – pasisakiau ir toliau stovėjau sutrikusi, kol jis dalinosi skyrybų ir vestuvių detalėmis, remonto nesklandumais ir architekto profesijos ypatumais.

O pakeliui namo sutikome kaimynę:

– Neturėtum eiti viena/…

– …/tai ir neeinu, su mama gi/…

– …/šalia turėtų būti aukštas gražus vyras.

Vakar mamai nunešiau į lovą stiklinę vandens, nors ji jos ir neprašė. Padaviau į rankas ir pasakiau:

– Štai, atlieku savo, kaip vaiko pareigą, senatvėje atnešu stiklinę vandens.

Tėvas informavo, kad dar kiek per anksti.

Reiktų paklausti tėvų, kokiais pagrindais jie mane pasigimdė. Ar jie tikisi, kad senatvėj nešiu jiems stiklinę vandens? Ar jie tiesiog norėjo sukurti kažką gražaus? Ar taip pat jautė socialinį spaudimą? O gal tėvui anuomet reikėjo į kariuomenę? Arba buvo patogios dekretinių atostogų sąlygos? Gal tiesiog taip išėjo?

Ar šiam sprendimui nereikalinga priežastis, ar tik noras?

Norai toks slidus dalykas, pavyzdžiui noriu šuns, noriu, būti už ką nors atsakinga ir, kad kas nors beatodairiškai mane mylėtų, lauktų namie ir išlaižytų kojas, bei rankas. Kažkas anądien patraukė per dantį ir paklausė, gal man reikia vyro?

Noriu, bet tuo pat metu, suprantu, kad šuo, kaip ir vaikas, pakeis mano rutiną – negrįžtamai, Turėdama šunį be abejo išleisiu daugiau pinigų, turėsiu keltis anksčiau, kad išvesčiau jį į lauką, po darbo skubėsiu namo, kaskart suplanavus kelionę – reiks ieškoti geradarių, kurie juo pasirūpins ir pan.  Todėl, kad ir kaip to šuns norėčiau, turiu suspenduoti troškimus ir juos atidėti vėlesniam laikui, kai būsiu labiau pasiruošusi finansiškai, arba, kai nebebus jokios kitos išeities, nes daugiau niekas manęs nebemylės.

Viliuos, kad tokios ar bent jau panašios mintys prasisuka ir žmonių, planuojančių pagausinti savo šeimą mintyse, tačiau realybė nuvilia.

Štai prieš metus vaikštinėjau po Hackney su buvusia kolege iš Kipro ir jos mergaite, švietė saulė ir mes kalbėjomės apie vaikus. Ji paklausė ar norėčiau vieno? Sakiau, kad tikrai nežinau ir pasakiau, kad, jei ir žinočiau, nesu finansiškai ir morališkai pasiruošusi tokiam pokyčiui. Ji atsakė, kad jautėsi taip pat, tačiau suprato, kad gali taip niekada ir nebūti pasiruošusi ir, kad dabar nori dar vieno vaiko, o išvis keturių.

– Keturių? – perklausiau ir pagalvojau, kas juos išlaikysi, jei dabar net su tuo vienu nesusitvarko ir gyvena iš pašalpų.

– Nebenoriu dirbti, – tarsi atsakydama į mano mintis tęsė, – dirbu nuo šešiolikos ir kas iš to?

Ir tikrai, kas iš to?

Kolegė italė grįžo po devynių mėnesių,  pusę algos atiduoda darželiui ir kasdien verkia, kaip jai sunku nematyti savo pupa‘os. Ir kas baisiausia, nemanau, kad ji save realizuoja. Dirba be jokio tikslo, dirba ir pertraukose tarp spausdinimo kalba apie kūdikio išmatas ir, kad nieks nesakė, kad pagimdyti ir auginti vaiką bus taip sunku. Išmokau jos nebegirdėti, tačiau kartais pagalvoju, kad ir kaip tai kirstųsi su mano antrosios bangos feministės pažiūrom, laimingesnė ji visgi būtų namie.

Londone, o ir Lietuvoje populiarėja mamyčių blog‘ai, mamyčių yoga‘os, mamyčių viskas. Tai tarsi sekta, kurios nariu norėčiau būti. Viskas prasideda nuo nėščiųjų arba (kaip viena sektos narė įvardino) nėštukių klubų. Besilaukiančios moterys susipažįsta per nėščiosioms skirtus užsiėmimus, apsikeičia kontaktais, susitinka viena pas kitą arbatos, vaišinasi pyragaičiais artisan kavinukėse, dalinasi baimėmis ir knygomis, eina į klases, vėliau pagimdo ir daro daugiau mažiau tą patį, bet su vaikais.

Vertinu tokius susibūrimus, tokie susibūrimai gelbsti: padeda išlaikyti socialinį gyvenimą, neprarasti draugų, kurie visgi nesubūrė šeimų, juose supranti, kad nesi viena, plius tos moterys padeda užauginti vaiką, pažodžiui, nes jei turi vieną, ne problema prižiūrėt ir antrą, kol prižiūri antrą – renki laiką, laiką, kurį vėliu, kitai mamytei prižiūrint atžalą, galėsi išnaudoti sau, skirti daugiau dėmesio vyrui ar pan. Geniali sistema.

Hackney apstu tokių šeimų ir jie visi atrodo complete, tarsi šunys ir vaikai tik papildė jų ir taip neįtikėtinai įdomias asmenybes, bei knygų vertus gyvenimus. Jie nesiliauja dirbti, juose atsiranda vis daugiau idėjų, jie nesmirsta ofisuose, jų dienos apšviestos saulės, nors už lango ūkana, jie viską spėja, turi pinigų, valgo organic vegetables, skraido po visą pasaulį, važinėja dviračiais pasikabinę kūdikius po kaklu, neatsisako palėbaut, o ir per vakarėlius nekalba apie sauskelnes.

Lenkiu galvą ir žaviuosi moterimis, kurių gyvenimai subalansuoti ir šįvakar išsiaiškinau, kokia jų paslaptis: tai neišsenkanti meilė.

Ačiū, Tau, Giedre.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS