Dieve, saugok karalienę: Sex sells arba XXI amžiaus intymumas

Tuoj bus du metai, kai dirbu ofise ir gyvenimas pradeda priminti The Truman Show.

Pirmadieniais veido išraiška byloja apie vidinę kančią, tokią, kurią patyrė Jėzus, kai Jį kalė prie kryžiaus, aną savaitę sulaukiau vairuotojo komentaro: don‘t you just love Mondays?

Antradieniais nėra nė kiek lengviau, todėl žmonės linkę užsimiršti darbe, veido raumenys kiek atsipalaiduoja, kartais nuvilnija šypsena.

Trečiadieniais pradedama laukti savaitgalio, visi atsilaisvina kaklaraiščius, dažniau nueina prie kolegos stalo, miestas tampa gyvybingesnis, baruose padaugėja klientų.

Ketvirtadieniai jau net ir masinėje kultūroje yra praminti mažaisiais savaitgaliais, tie, kurie turi galimybę ištrūkti iš ofiso, ja pasinaudoja, kartais dirba iš namų, kartais apsimeta, kad išvažiuoja į komandiruotę, apsuka ratą ir baigia darbą apie antrą valandą dienos. Ketvirtadieniais barai sausakimši, tai palankus metas susitikti su seniai matytais draugais, išleisti pinigus high street‘e, paslampinėti po muziejų ar galeriją.

Penktadieniai yra neoficiali nedarbo diena. Viršininkai kažkur pradingsta, kolegos žiovauja, o pats dažniausiai jautiesi pagiringas, nes kaip ir per didįjį savaitgalį, taip ir per mažąjį, tiesa kiek mažiau, tačiau – prisigėrei.

Šeštadieniais visi būna geriausios savo pačių versijos, šeštadieniais nudirbama tiek darbų, kiek nenudirbama per visą savaitę. Pagaliau yra laiko išplauti pridžiūvusius katilus, išsiskalbti penkių dienų apatinius ir kojines, pasimankštinti, apsipirkti, susitikti su draugais, kokybiškai praleisti laiką su partneriu ar (ir) šeima, nueiti į klubą…

… jei šeštadienį iš širdies nueini į klubą, tai sekmadienių nebelieka, būtent dėl šios priežasties pirmadieniais veidą iškreipia skausmas. Jei šeštadieniais atsipalaiduoji proto ribose, geros emocijos jaučiamos pirmoje dienos pusėje, leidi sau kiek ilgiau pamiegoti, susitikti brunch‘ui ar suvalgyti Sunday Roast, o apie antrą valandą dienos apninka tuštuma.

Būtent bestengdamos išvengti sekmadienio popietės tuštumos Nepailstančioji, Moteris sujungusi dvynius ir aš išėjome į Hackney Marshes. Pasipuošusios progai apsukome ratą ir užbaigėme The Windsor Castle. Moteris sujungusi dvynius pakėlė pusę pint‘os Guinness‘o ir išėjo, o mudvi likome antram stiklui Bloody Mary.

– O kaip judu susipažinote? – įpusėjusi stiklą paklausė Nepailstančioji, kai bandėme išspręsti mano emocinę dabartinių santykių dvikovą.

– Per Naujus metus, radau jį ten, kur visada ieškojau. Jau aušo, žmonės skirstėsi, kažkas dar šoko, kažkas dar svaiginosi, prisėdau ant sofos. Priešais sėdėjo geras draugas, šalia nuobodžiavo personažas iš Gustavo enciklopedijos, kažkas pašonėj sukosi suktinę, iš dešinės padėjęs galvą ant mano peties snūduriavo senas pažįstamas, o iš kairės sėdėjo Jis. Buvau pakankamai prisivaišinusi šampanu, kad pradėčiau provokuojančią temą, kuri jau kurį laiką nedavė man ramybės. Vyrai, – tvirtai kreipiausi į vyrus, – kadangi jūs nė vienas manęs nedominate ir tarp mūsų nieko nebus, galim atvirai pasikalbėti apie analinį?

– Ir ką jie pasakė? – nežymiai palinko į priekį pašnekovė.

– Sutriko, tačiau pamažu atsivėrė. Geras draugas amą atgavo pirmasis ir prisipažino, kad turbūt paliktų moterį, jei ji kategoriškai atsisakytų bent retkarčiais paįvairinti intymius santykius. Senas pažįstamas konservatoriškai per miegus burbėjo, kad vyras, kuris nori analinio sekso be abejonės yra gėjus, likusieji nerišliai diskutavo su pačiais savimi, o vyras iš kairės laikydamas mano ranką kalbėjo: if you want it – you want it, if you don‘t – you don‘t. Pamenu pirmąsyk po ilgų mėnesių vėl pajutau ramybę. Vėliau atėjo Moteris Laisvė ir pasidarė nebeįdomu/…

– O mes galim pakalbėti apie analinį? – nedrąsiai, kas gana neįprasta jos charakteriui, pasiteiravo Nepailstančioji.

– Na, galim, – sutikau tarsi daug apie tai išmanyčiau.

– … esu linkusi pabandyti viską bent kartą, tačiau dėl analinio jaučiuosi keistai ir visai neseniai supratau kodėl. Turiu baimę, kad viskas išsiteps ir smirdės, ir bus šlykštu. Visada maniau, kad analiniu domisi tik vyrai su mažais pimpalais.

– Manau domisi – visi ir, jei jiems ne parkė, tai moteris turėtų mažiausiai pergyventi dėl smarvės. Plius, kai tikrai myli žmogų ir tas intymus santykis yra pasiekęs kitą lygmenį, nebelieka barjerų. Ryšys – visai kitoks, atsiranda beatodairiškai pasitikėjimas ir regis, jog gali su tuo kitu daryti viską, kad ir išsitepti vienas kito išmatom ir žaisti karą, – tyčia sužadinu vaizdinius jos galvoje.

– .. – su nežymia šypsena nutęsia ji.

– Svarbu ryšys, pasitikėjimas partneriu, tik tada gali atsipalaiduoti ir mėgautis. Tikrai negali tuo užsiimti su pirmu pasitaikiusiu, turi būti bent kažkokia santykio perspektyva, – susimąstau, – Seniau artumą žmonės išreikšdavo intymiai suartėdami, dabar santykių intymumą apibrėžia analinis.

– …

– … tačiau išeinamoji anga tikrai  neturėtų tapti pagrindiniu patiekalu, tai turi būti, tarsi slapta korta/…

– Šiknos korta, – reziumuoja ji ir pasidalina kita istorija, kaip kartą išdulkino partnerį su strap-on.

Nuo šeštojo dešimtmečio iki šių dienų, Londonas vis dar siūbuoja: gėjų kultūros įtaka, socialinė medija, Tinder, Brinder, Grindr yra tik kelios iš dešimčių (gal šimtų?) programėlių, kurios padarė seksą labiau prieinamą, nei mėsainius McDonald‘s, perkėlė seksualinius santykius į kitą lygmenį, Shopping and Fucking Online.

Apie Grindr, gėjų susitikinėjimo programėlę išgirdau prieš kelis metus. Penktadienio vakarą stovėjome prie baro Cafe de Paris su tuometiniu gay boyfriend, jis išsitraukė išmanųjį telefoną, pabraukė kelis syk pirštu, pasijuokė, apsižvalgė, jau ruošėsi rašyti, kai pagavo mano nepatenkintą žvilgsnį.

– Pažiūrėk, koks hot, – atsukęs telefono ekraną nepažįstamo vyro nuotrauka pasidalino gay boyfriend, – jis nori su manim permiegot, tai, jei dingsiu – niekur neišeik.

Kai pagalvoji žodžio permiegoti reikšmė per pastarąjį dešimtmetį ironiškai pakito, seniau permiegoti, reiškė vienanaktį nuotykį, kurio scenarijus daugiau mažiau klostydavosi taip: susipažįsti bare, pakvieti pas save arba nueini į svečius, atsigeri arbatos, trumpam suartėji, pamiegi arba nemiegi, bet išeini paryčiais, t.y. pasilieki per naktį. Tuo metu, permiegoti turėdavo tą žmoniškąjį elementą.

Tąsyk draugas dingo, permiegojo baro tualete ir grįžęs lyg niekur nieko užsisakė dar vieną stiklą Gin & Tonic.

Vietoj to, kad suartėtume, dar labiau nutolome. Self-validation tapo pagrindiniu kartos tikslu. Kaip Mick Jagger‘io klonai, mes mylimės su savo atvaizdu, kito žmogaus akyse. Ir per priekį, ir per užpakalį ir trise, ir…

Kartą per kelis mėnesius susitinku savo pirmąją meile, kuris myli vyrus, užsisakome butelį vyno ir kalbamės apie meilę. Pasidalinu savo istorijomis, laime ir nesklandumais ir jis papasakoja apie savo nuotykius. Manau, kad esu pakankamai atvira žmonėms ir potyriams, tačiau kaskart pasiklausiusi jo istorijų bent keliom minutėm prarandu amą. Anądien jis papasakojo apie kolumbietį fuck buddy, su kuriuo susisiekė, ieškodamas easy lay, viskas baigėsi seksu keturiese. Buvo ir penktas, – pridūrė, – tačiau jo atsisakėme, nes nesutapo asmenybės.

Pastebėjau, kad tai pakankamai nemandagu: o kas, jei tas žmogus dar neišlindęs iš spintos ir tiesiog nusprendė pasinerti į seksualines fantazijas, o jūs jį atstūmėte, gal jis nuėjo namo ir užsisklendė dar labiau? Gal niekad daugiau ir neišlįs?

Raštu išlįsti daug lengviau nei žodžiu. Faktas. Dar prieš socialinės medijos dienas žmonės išlįsdavo mIRC, vėliau internetiniuose pažinčių portaluose. Sykį net pati susipažinau su vaikinu per communities.com, pradėjusi dirbti nusipirkau bilietą į Stockholm‘ą, buvo nekantru pasimatyti akis į akį. Pasimačiau, nusivyliau ir grįžau į Luton‘ą.

Dar kartą online dating‘u pasinaudojau vos atsiradus Tinder‘iui. Tuo metu gyvenau Kaune, nustatymuose pažymėjau, kad tiks visi, kurie randasi 300 kilometrų atstumu, kai po dviejų swipe‘ų radau savo buvusį klasioką, programėlę išsitryniau ir nusprendžiau, kad kas žadėta ras mane, kaip padėtą realiame pasaulyje.

Tačiau su malonumu seku savo dviejų viengungių draugių virtualių pažinčių melodramas. Viena jų gyvena Toronte, kita – Vilniuje. Žaviuosi jų užsispyrimu. Po tiek nusivylimų, kiek teko patirti joms, jau seniai būčiau prisipirkusi kačių, aromaterapinių žvakių, Anna Karenina ir užsišaldžiusi kiaušinėlius. Tad kartais tyliai pasidžiaugiu savo netobulais santykiais ir svarstau ar dviejų žmonių meilė šiais laikais dar įmanoma?

Ne veltui krišnaitai dar prieš dešimtmetį rinkdavo aukas už tyrą meilę, tuomet juokiausi, dabar paaukočiau ir įsirėminčiau tą prastos kokybės atviruką, kurį pasiūlydavo mainais už pinigus.

O jei ir pavyksta rasti tą tobulą santykį, kartais nepastebimai paklystame, nes nebetikime, nebepasitikime, bijome ir saugome save pamiršdami, kad kartais taip gera atsiduoti į kito rankas.

Bet tai jokiais būdais nereiškia, kad atsiduoti reikia dėl pačio atsidavimo, kaip tyla kartais pasako, daugiau už žodžius, taip ir buvimas vienam, geriau nei buvimas dviese, santykyje su žmogumi, kuris nei girdi, nei mato, nei supranta, nei yra linkęs priimti kompromisą. Tada jau geriau vibratorius ir redtube‘as, o emocinei palaimai draugai, The Three Compasses baras Dalston‘e ir Paul Hanford parinktas garso takelis.

Advertisements
%d bloggers like this: