Vladimiras

  •  Papasakosiu, Marija, tau istoriją: prieš penkiolika metų kaimynės dukra emigravo į Angliją. Dabar ji Čikagoje. Nusipirko ten namą. Gerai jai sekasi. Ištekėjo. – dėsto nepažįstamasis vardu Vladimiras, kuris, kaip pats man sakė, šįryt spėjo apskambinti visus trisdešimt penkis savo klasiokus iš kurių septyniasdešimt procentų jau mirę. Labai apsidžiaugė, kad mano tėvas dar gyvas ir šiek tiek nukabino nosį, kai pasakiau, kad šiuo metu jo nėra namie, – Marija, o tu ištekėjusi?
  • Ne.
  •  Negaliu patikėti. Kodėl?
  • Laukiu.
  • Jaunikaičio ant balto žirgo? – neišradingai traukia per dantį Vladimiras.
  •  To paties.
  •  Vis neatjoja?
  •  Kas?
  •  Jaunikaitis.
  • Ne, skambino, sakė bus už poros metų. Gal žirgą pašovė?
  •     …
  •     …
  •  Taigi. Kaimynė neturėjo, kaip susisiekt su dukra, todėl retsykiais užsukdavo pas mane pasinaudoti kompiuteriu, susirašinėjo elektroniniais laiškeliais. Kas man? Gi negaila. Vienąsyk prisijungia kaimynė prie sistemos, atsidaro hotmail‘ą ir pusbalsiu pradeda skaityt: brangi mama, man viskas gerai, tik mano draugę Oną pagavo policija, išsiaiškino, kad ji nelegaliai dirba ir siunčia namo. Ona jau trečia diena verkia, klausiu: Ona, ko verki? Gi ne į Sibirą tremia, į tėvynę. Ji nieko nešneka, nieko nebevalgo, tik verkia, nesumetu, ką daryt… – neužsikirsdamas šneka Vladimiras, tarsi viskas būtų įvykę vakar.
  • Mhm.
  • Marija, kodėl liūdi?
  •  Neliūdžiu, Vladimirai, miegojau, sekmadienio rytas gi.
  •  Taigi. Marija, o tu protestantė ar katalikė?
  •  Katalikė, bet bažnyčioje nesilankau ir sekmadieniais miegu iki pietų.
  •  Tai taip užauginta? O gaila. Ant septinto kalno stovi prostitutė, – neužsičiaupia Vladimiras, o aš kontempliuoju ragelio padėjimą, – Biblijoje, taip parašyta. O popiežiaus rezidencija ant Vatikano kalno. Supranti, Marija? Gal išdaviau paslaptį, bet taip yra: pedofilų ir pederastų būstinė.
  •   …
  •  Tikiuosi neįžeidžiau.
  •  Ne.
  •  Kas ne?
  •  Ne, neįžeidėt.
  • Vėl liūdi, – emociškai tvirkina Vladimiras, – o ko liūdi? Marija, kokie tavo gyvenimo prioritetai?
  •  Šeima, gal? – mechaniškai atsakau, – Nors, nežinau, koks skirtumas?
  •  Jei tai būtų IQ testas, tavo rezultatas būtų lygus nuliui…
  •  …
  • Stoviu basa ant šalto grindinio suvyta neregimais telefono laidais ir mąstau, kad be reikalo atsiliepiau. Reikėjo praleisti ir trečią skambutį, gal būtų nusiraminęs? Gal jis labai vienišas? Gal viena po kitos išgirstos žinios apie bendraamžių mirtis pastūmėjo Vladimirą dar kartą persvarstyti būties laikinumą ir dabar jis kontempliuoja savižudybę? Gal jis ruošiasi pasikarti ir aš esu ta, kuri gali jį išgelbėti nuo pražūtingo žingsnio? Gal…
  •  Marija, nesipykime. „А чем же худ, скажи, твой сон? Вещает он веселье”*, – cituoja Aleksandrą Sergejevičių Puškiną Vladimiras, – Pokštauju. Klausyk, o tu, turi jaunikaitį?

Are you fucking serious? Jaunikaitį?

  •  Ne.
  •  O aš dvi žmonas palaidojau. Ieškau trečios.
  •   …

Kodėl aš vis dar su juo šneku? Tegul kariasi, koks man skirtumas? Vienu idiotu mažiau.

  •  Marija, žiovauji?
  • Vladimirai, – tvardausi pati neatrasdama priežasties tokiam savo elgesiui, – kartoju: ką tik pabudau.
  •  Žinai, kartais pats rašau eiles. Kaire ranka, nes dešinės seniai nebeturiu. Viską išmokau su kaire daryt. Ir tapau su kaire. Galėčiau nutapyti tavo portretą.

Žiovauju patraukusi ragelį nuo ausies ir negaliu nustoti. Net silpna, kaip nuobodu. Pradedu baimintis, kad galiu netekti sąmonės. Kodėl jis visa tai pasakoja? Kodėl man? Gal tikisi, kad kruopščiai užsirašinėju ir raportuosiu tėvui vos tik jis grįš iš sodo? Gal ir raportuosiu? Kodėl jiedviem nesusitikus?

  • –         Vladimirai, o kur jūs gyvenate?
  • –         Kur noriu ten ir gyvenu. – tarsi slapukaudamas, tarsi koketuodamas atkerta Vladimiras, – Girdėjai apie tokį bardą Vladimirą Visockį?
  • –         Girdėjau.
  • –         Kiek tavo draugų jau mirė nuo narkotikų?
  • Kuo toliau, tuo gražiau. Kiek mano draugų jau mirė nuo narkotikų?
  • –         Vladimirai, o jūs verkėt, kai nušovė 2Pac‘ą?
  • –         …

Taip ir pagalvojau.

  •    O, sakyk, Marija, dabar gyveni su tėvu?
  •    Galima ir taip pasakyti, – dabar aš pradedu šnekėt pusę lūpų, nes gėda.
  • Supratau. Tai labai gerai, už tai reikia išgerti alučio.

ALUČIO, – liksiu galva, –  A-LU-ČIO.

  •  Nori padainuosiu dainą apie Vladimirą Visockį ir Mariną Vladi?

…ir nesulaukęs atsakymo, Vladimiras uždainuoja imituodamas bendravardį. Klausausi: kaip jis padeda ragelį ir tolsta nuo telefono, atsikemša skardinę, pilasi gėrimą į stiklinę.

Tyliai padedu ragelį.

 

*Aleksandras Sergejevičius Puškinas pasaka „Jauninkis“ (1825)

Advertisements
%d bloggers like this: