Pokalbis

Prisėda šalia. Balsas sodrus, užburia melodingumu jam šnekant apie futbolą, šachmatų turnyrą, kuriam ruošėsi devynis mėnesius, automobilių ratlankius, kosmosą, močiutės daržus, o tada jis nei iš šio, nei iš to prisipažįsta:

–         …turiu moterį.

Nesuprantu, kuri pokalbio dalis privertė jį pagalvoti, jog esu juo susidomėjusi, tačiau tęsiu:

–         Kiek laiko judu kartu? – klausiu, tarsi, tai turėtų reikšmės: vienas mėnuo – niekis, metai – jau šis tas.

–         Trys metai.

Tas laiko periodas, po kurio, pasak Beigbeder‘io,  meilė išgaruoja. Jam ne daugiau nei trisdešimt, akivaizdu, jog įsimylėjo per anksti. Nors…

–         Tai, kodėl vis dar čia? – klausiu tik norėdama palaikyti pokalbį, nes dar liko lašas vyno.

–         Ji užsiėmusi savo šūdais… – nutęsia, leisdamas suprasti, kad jie ne tokie jau artimi ir, kad išgėrė vienu bokalu per daug.

–         Supratau.

Ką supratau? Tai, kad vyrai niekada neatsisako progos nu(si)leisti kitoje planetoje, o kiekviena moteris, tarsi atskiras pasaulis: neištyrinėtos erdvės traukia nevaldoma galia ir jie pasiduoda.

–         Kur tu buvai prieš/…

–         …/tris metus? – juokiuosi tiesiai jam į veidą, – turbūt gėriau alų Londone ir šnekėjausi su tokiu pačiu lopu, kaip tu.

–         …

–         Juokauju, – nejuokauju, turbūt taip ir buvo, todėl aš vis dar viena.

–         Turbūt manai, kad visoms taip sakau, – gurkšteli alaus, – tačiau su tavimi – kitaip, su tavimi – įdomu.

–         Ane?

Idiotas. Žinoma, kad su manimi įdomu! Įdomu yra su visomis moterimis, kurias pažįstu, nes jos: išsilavinusios, talentingos, veiklios, gražios, nepriklausomos ir… vienišos. Gal todėl ir vienišos, kad išsilavinusios, talentingos, veiklios, gražios, nepriklausomos?  Pasiūlyčiau pasižvalgyti plačiau – ne vien už stačio pimpalo galo – nes viskas kaip aišku su lietuviškomis oplia-lia pupytėmis.

–         Myliu savo moterį…

Prasideda: visi jie myli savo moteris. Kai jie taip šneka, net aš jas pamilstu, vien todėl, kad  jos taikstosi su tokiais urodais.

Nebuvau sutverta kurstyti gęstančios vyriškumo ugnelės.

–         …mums gera kartu, – tęsia, – bet ji nori daugiau.

O aš akivaizdu – noriu mažiau, todėl ir guodžiasi.

Mes visos norim to paties, jei ir nenorim, tai paprasčiausiai tildome savyje biologinį balsą (arba jis dar neprašneko).

– Ir ko ji kaži nori? – ištuštinu stiklą, – mažu ženytis?

Žvelgia į mane tarsi į aiškiaregę. Burk burk, čigonėle, man išburk…*

Kvanka.

–         …aš dar nepasiruošęs: nei vestuvėms, nei vaikams.

–         Vargu ar kada nors būsi, – ieškodama šaliko dėstau.

–         Kodėl taip sakai?

Nes tai biologija? Nes taip Dievulis panorėjo?

Ką jam dabar atsakyti? O atrodė visai padorus vyras.

–         Išeini? – seilėjasi.

–         Išeinu, – atsidūstu.

–         Gal dar pabūk? – pasiūlo ir aš stabteliu, nes jis laiko ranką.

–         Atsipisk, – paprašau.

Ir jis atsipisa, nes jo medžioklės instinktai atbukę, sistema atmeta iššūkius, o orbitoje skrieja kiti moteriški kūnai.

Jei būčiau vyras turbūt pasielgčiau taip pat, galų gale kuris atsisakytų galimybės įgyvendinti vaikystės svajonę tapti kosmonautu?

Advertisements
%d bloggers like this: