Pokalbis

unnamedPrisėda šalia. Balsas sodrus, užburia melodingumu jam šnekant apie futbolą, šachmatų turnyrą, kuriam ruošėsi devynis mėnesius, automobilių ratlankius, kosmosą, močiutės daržus, o tada jis nei iš šio, nei iš to prisipažįsta:

–         …turiu moterį.

Nesuprantu, kuri pokalbio dalis privertė jį pagalvoti, jog esu juo susidomėjusi, tačiau tęsiu:

–         Kiek laiko judu kartu? – klausiu, tarsi, tai turėtų reikšmės: vienas mėnuo – niekis, metai – jau šis tas.

–         Trys metai.

Tas laiko periodas, po kurio, pasak Beigbeder‘io,  meilė išgaruoja. Jam ne daugiau nei trisdešimt, akivaizdu, jog įsimylėjo per anksti. Nors…

–         Tai, kodėl vis dar čia? – klausiu tik norėdama palaikyti pokalbį, nes dar liko lašas vyno.

–         Ji užsiėmusi savo šūdais… – nutęsia, leisdamas suprasti, kad jie ne tokie jau artimi ir, kad išgėrė vienu bokalu per daug.

–         Supratau.

Ką supratau? Tai, kad vyrai niekada neatsisako progos nu(si)leisti kitoje planetoje, o kiekviena moteris, tarsi atskiras pasaulis: neištyrinėtos erdvės traukia nevaldoma galia ir jie pasiduoda.

–         Kur tu buvai prieš/…

–         …/tris metus? – juokiuosi tiesiai jam į veidą, – turbūt gėriau alų Londone ir šnekėjausi su tokiu pačiu lopu, kaip tu.

–         …

–         Juokauju, – nejuokauju, turbūt taip ir buvo, todėl aš vis dar viena.

–         Turbūt manai, kad visoms taip sakau, – gurkšteli alaus, – tačiau su tavimi – kitaip, su tavimi – įdomu.

–         Ane?

Idiotas. Žinoma, kad su manimi įdomu! Įdomu yra su visomis moterimis, kurias pažįstu, nes jos: išsilavinusios, talentingos, veiklios, gražios, nepriklausomos ir… vienišos. Gal todėl ir vienišos, kad išsilavinusios, talentingos, veiklios, gražios, nepriklausomos?  Pasiūlyčiau pasižvalgyti plačiau – ne vien už stačio pimpalo galo – nes viskas kaip aišku su lietuviškomis oplia-lia pupytėmis.

–         Myliu savo moterį…

Prasideda: visi jie myli savo moteris. Kai jie taip šneka, net aš jas pamilstu, vien todėl, kad  jos taikstosi su tokiais urodais.

Nebuvau sutverta kurstyti gęstančios vyriškumo ugnelės.

–         …mums gera kartu, – tęsia, – bet ji nori daugiau.

O aš akivaizdu – noriu mažiau, todėl ir guodžiasi.

Mes visos norim to paties, jei ir nenorim, tai paprasčiausiai tildome savyje biologinį balsą (arba jis dar neprašneko).

– Ir ko ji kaži nori? – ištuštinu stiklą, – mažu ženytis?

Žvelgia į mane tarsi į aiškiaregę. Burk burk, čigonėle, man išburk…*

Kvanka.

–         …aš dar nepasiruošęs: nei vestuvėms, nei vaikams.

–         Vargu ar kada nors būsi, – ieškodama šaliko dėstau.

–         Kodėl taip sakai?

Nes tai biologija? Nes taip Dievulis panorėjo?

Ką jam dabar atsakyti? O atrodė visai padorus vyras.

–         Išeini? – seilėjasi.

–         Išeinu, – atsidūstu.

–         Gal dar pabūk? – pasiūlo ir aš stabteliu, nes jis laiko ranką.

–         Atsipisk, – paprašau.

Ir jis atsipisa, nes jo medžioklės instinktai atbukę, sistema atmeta iššūkius, o orbitoje skrieja kiti moteriški kūnai.

Jei būčiau vyras turbūt pasielgčiau taip pat, galų gale kuris atsisakytų galimybės įgyvendinti vaikystės svajonę tapti kosmonautu?

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS