Kitimas

IMG_7196 Edit
Nuotraukos autorius | Simonas Mitkevičius

Paslapčia pradėjai mėgautis savo neužimtumu; pradžioje kartu su aplinkiniais pūtei į vieną dūdą, kad darbas neatsiejamas nuo žmogaus, kad darbas įprasmina būtį, kad darbas, kad ir per gerklę lipantis, yra kur kas geriau už dykaduoniavimą ir pan. Įpusėjus trečiam bedarbystės mėnesiui – vangioms darbo paieškoms neduodant rezultatų – spjovei į cvbankas.ltcvmarket.ltcv.ltcvonline.lt tinklalapius ir pasinėrei į save.

–         … o ten darbo! – Net negali užbaigti sakinio tik pakeli antakius ir lėtai purtai galvą, maždaug: pats velnias sprandą nusisuktų.

–         Nelengviau keliauti dviese? – vedusios poros tarsi sekta, kurios lyderį norėtum nudaigoti.

–         Ne, nelengviau, pirma – būtina susitvarkyti su savimi, kitas žmogus tavo problemų neišspręs, greičiau jas tik padvigubins. Beje, nieks su manim net nenori keliauti, jie visi pabėga. Visuose santykiuose tas pats – jis tik pradeda krautis lagaminus, o aš jau sėdžiu Havajuose su septinta pina colada rankoj.

–         …

–         Nepergyvenk, – guodi tarsi save, tarsi pašnekovą, – tokiais atvejais svarbu suvokti problemą, pripažinti ją ir negatyvą paversti pozityvu.

–         Šneki tarsi vaistų pripumpuota, – samprotauja pašnekovo žmona gerdama balintą kavą, nes šįvakar ji vairuoja.

–         Antidepresantų, – patikslina pašnekovas.

–         Tai santarvė su pačiu savimi, tai savęs suvokimo pasekmės, – dėstai užsidegusi, – o vakar radau savo santykių su vyrais suvestinę. Vienas paragrafas apibendrino mano metų patirtį su vyrais.

–         Nekantrauju, – nekantrauja pašnekovo žmona.

–         Vyrai man tarnauja, kaip manekenai: jų net nepažinodama sudedu į juos visus lūkesčius ir fantazijas, įkūniju visų mergaičių ir moterų laukiamą raitelį ant balto žirgo. Nors mano pasakoje, žirgas visada juodas, o raitelis panašus į amžinatilsį Heath Ledger, bet tai tik nereikšminga detalė.

–         Bet mes visos taip darome, – nenusileidžia pašnekovo žmona, – mes visos idealizuojame.

–         Bet ne iki tokio lygio. Idealizuoti šiuolaikinius vyrus tiesiog būtina, vien iš solidarumo vestuvių versle besisukantiems. Tik pagalvok, kiek žmonių netektų darbo, jei moterys nustotų tikėjusios geresniu rytojumi… Beje, toje pačioje knygoje perskaičiau, kad jei šiuolaikinius vyrus prilygintume šunims, juos galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines grupes: dobermanai ir kokerspanieliai. Dobermanai – vyriški vyrai, o kokerspanieliai – su moterims prilygstančiu emociniu intelektu, bet bėda ta, kad jų ausys nuliepę… dar yra Lesės tipo vyrai, visiems padedantys tėveliai.

–         … nenuostabu, kodėl pasirenki dulkintis su fantazijom, – atsidūsta pašnekovas, tarsi traukdamas per dantį, tarsi suprasdamas situacijos rimtumą.

O tada pokalbį nugali įsisiautėjęs šurmulys ir jazz‘as; kiekvienas paskandina žvilgsnius gėrimų likučiuose, tarsi tik dabar suvokę, kad priešais bokalas alaus, taurė vyno, stiklinis puodelis latte ar pan.

Prieš atrasdama save nepakeldavai tylos įsivyravimo, tačiau dabar tyla regis kaip išsigelbėjimas, tyloje randi sielos ramybę, kur bebūtum.

Po minutėlės pašnekovo žmona atsiprašo ir dingsta minioje žvalgydamasi tualeto; pašnekovas pasiūlo cigaretę, tačiau atsisakai; retai, kada betenka slapstytis už dūmo: kai susitaikei su savim daugelis dalykų, kuriuos darydavai anksčiau – kad ir tas pats rūkymas – tapo juokingais.

–         Kuria prasme juokingais?

–         Ta, kad dabar tuose žmonėse, kurie užsiima tuo, ką aš darydavau seniau, atpažįstu save ir senoji aš man kelia juoką. Žmogus keičiasi, kas penkis metus, vieni sąmoningai, kiti to nesureikšmina; vieni keičiasi patys, kiti įtakoti aplinkos. Tu taip pat keitiesi, tačiau tavo kitimas nėra sąmoningas, jis daugiau įtakotas aplinkos.

–         Tai gerai ar blogai?

–         Nei gerai, nei blogai, tiesiog natūralu: pakeitei gyvenamą vietą, darbą, socialinį ratą ir pan. Šios permainos pakeitė ir tavo asmenį, tačiau šerdis liko ta pati. Kita vertus, pagal budistus mūsų visų šerdis ta pati: džiaugsmas, meilė ir viltis.

–         …

Ištirpdinai laiką ir erdvę, paimi duoną, dėkodama ją laužai ir duodi savo mokiniams, tardama:

–         Kartais negaliu patikėti žmonių siauraprotiškumu…

–         …

–         Lietuvoje tiek daug tamsuolių, kad jaučiuosi gyvendama viduramžiuose; net nekalbu apie seksimą, rasizmą, homofoniją ar pan. Dvidešimtmečiai skiriasi, – ištari tarsi skaitytum antraštę apie pasaulio pabaigą, – normalu?

–         Nelabai, bet man iš tikro tai pajebat, kas ką daro…

–         Bet pagal tokią statistiką ir vidutinis gyvenimo amžius Lietuvoje turėtų būti penkiasdešimt penki metai. Max. Nes po to tiesiog nebėra, ką veikt, – tęsi monologą.

–         Pakeisk minčių foną…

–         Daryk ką darai ir mažiau šnekėk, nes aš – šviesmečiai nuo orgazmo.

–         Viskas, – nulipa neapsikentęs.

Guli šalia ant nugaros ir spokso į lubas.

–         Žinai, ką?

–         Ką?

–         Man atrodo aš tave myliu, – prisipažįsti.

–         Vakar aiškinai, kad tai turbūt priklausomybė, nes esi linkusi vyrais naudotis, kaip manekenais ir painioji meilę su prisirišimu.

–         Tai tu visgi klausaisi, ką aš šneku.

–         Tai ne blet

–         Tada tai tikrai meilė.

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS