Tėvynė Lietuva

Virtuvėje pridususi šviesa, aplink pridėliota žvakių, orkaitėje kepa višta, garų surinktuvas, regis, pučia šiltą orą, langas aprasojęs; negana to jis atsuka karšto vandens čiaupą ir kažkur dingsta palikdamas tave pūti virtuvėje…

Sėdi prie baro tarsi tropikuose, užsidengusi veidą nuo drėgmės išbrinkusiomis rankomis ir tave apima nepakeliamas liūdesys.

–         Dar šešios septynios minutės ir bus paruošta, – pasakoja čirškindamas brokolius keptuvėje.

–         Dūstu, kaip giliai tėvynei Lietuvai į šikną esu sulindusi.

–         Vėl tu savo… Galim bent kartą pavakarieniaut nepadiskutavę apie šalies socialinę, ekonominę, politinę ar kultūrinę padėtį?

–         Kokia dar padėtis? Apie ką čia bešnekėt? Visiška šikna, – pabrėži paskutinius žodžius, nes tau patinka jų skambesys ir išskiemenuoji, kad būtų dar aiškiau, – vi-siš-ka šik-na/…

–         /… nėra gi taip blogai, – pjaustydamas pomidorus aiškina, – gali paplėšyt salotų?

–         Mhm, – neentuziastingai pritari salotų plėšymui, – blogai yra ir aš turiu užnugarį.

–         Ak, taip? – koketuoja, nes turbūt nori nusukti pokalbį miegamojo link.

–         Nu, taip, – kapoji, kaip ūkininkas malkas, – vakar susitikau tokį pažįstamą, mudu su juo niekad nesikalbame, tik pasilabinam: susilinksim galvomis ar tai susimojuojame, kartais susimirksime, bet rečiau, nes kai mirksiu dažniausiai užmerkiu abi akis, tai nežinau ar tai skaitosi…

–         Pamečiau mintį, – prisipažįsta atimdamas dar nepradėtą plėšyt salotų gūžę, – vyno?

–         Vyno, – linkteli, – taigi, vakar mes pagaliau pasikalbėjome, nes abu nemokėjome už koncerto bilietus, tad nesijautėm įsipareigoję klausytis/…

–         /… nesijautėte įsipareigoję klausytis? – užsigauna, nes taip pat prijaučia muzikai ir kartais pabarškina gitara kokiuose snobiškuose draugų vakarėliuose.

–         Turėjau kur kas svarbesnių reikalų, nei linksmintis.

–         Na na…

–         Kalbėjomės apie tėvynę/…

–         …/ kaip jautru, kaip patriotiška, – juokiasi, nes turi vienu diplomu daugiau ir yra keliais metais vyresnis, todėl leidžia sau iš tavęs atvirai šaipytis, nes galvoja, kad nieko nesupranti.

–         Galvoji, kad aš nieko nesuprantu?

–         Istorija, kurią pasakoji, turi pabaigą?

–         Taigi, tas pažįstamas, vienintelis iš sugrįžusių, kuris atrodė patenkintas savo būtimi Lietuvoje sako: žinai, niekam to nesakiau, bet Lietuvoje blogai. Nėra labai blogai, bet yra blogai. Ir žinai ką?

–         Ką?

–         Ir greitu metu nepagerės.

Jis tyli, nes jam patinka gyventi Lietuvoje, nes jis geriau nematęs, nes jis turi darbą, nes jis turi pažįstamų seime, nes jo tėvas mafijozas, o jo motina dirba televizijoje.

–         Ką manai apie oralinį seksą?

–         Gali pravert langą? – trindama sudrėkusius delnus į šlaunis paprašai, – Europiečiai čiulpia afrikiečiams.

–         Ką?

–         Nepatogaus kino reklama, – nepatogiai gurkšteli vyno; jis žino, kaip tave užčiaupti, – O ką tu galvoji?

–         Galvoju ar padaryt padažą salotoms, ar užteks alyvuogių aliejaus? – išsisukinėja, jaučia, kad galvoje jau nusirenginėji.

–         Ė, kodėl tavo motina neprakiša manęs į teliką? – kali jam į praskiepą savo devyniasdešimt devintųjų kiemo slengu, kad nustotų žiūrėti į tave, kaip į moterį, – bičeli, atsakyk, yo.

–         Parūkom? – nepasimeta.

Rūkote tyloje ir į tavo galvą neva klupdamos nuo negalėjimo paršliaužia mintys apie motiną tėvynę.

–         Kur aš dėsiuos? Net karalienė Anglija nebenori anei baudžiauninkų lietuvių, anei jų brolių lenkų, sakė, kad patys nuo šiol susitvarkys fabrikuose, nebėra vietos.

–         Nerasi, tu šiame gyvenime ramybės, blaškysis tavo siela pažadėto kelio nerasdama… – nejautriai šaiposi iš tavo likimo, – susitaikyk su savo dalia, pasakyk sau kartą ir visiems laikams: kur gimiau, ten ir numirsiu. Sakyk!

–         Kur gimiau… bet tai žinai, jei jau čia mirt žadu turbūt turėčiau pradėt rūpintis vietele kapuose, jei ryt pradėčiau ligi senatvės būčiau išlaižiusi pakankamai užpakalių, kad gaučiau padorią vietą ir ne ką prastesnį karstelį.

–         Kalbant apie laižymą…

–         Tu į nieką nežiūri rimtai, – pasipiktini.

–         O tu žiūri per rimtai, gyvenk ir tiek, – nusišypso ir jo skruostuose atsiranda žaismingos duobutės.

Per pravira langą pūsteli rudeniškas spalio vėjas, pakvimpa pūvančiais lapais, jis pagarsina Lights Out, Words Gone* ir išlaižo visas tavo problemas.

*   Bombay Bicycle Club „Lights Out, Words Gone iš albumo „A Different Kind of Fix” (2011)

Advertisements

Published by

Marija

"Lengva būtų visa tai pavadinti literatūriniu nudizmu, jei Marijos Djačenko kūryboje nebudėtų skaudus jautrumas tiems, kuriems atrodo, jog savo egzistenciją įmanoma pabrėžti ir susinaikinimu." - ROBERTAS KETURAKIS “It would be easy to call Marija Djačenko’s oeuvre literary nudism, if not the painful sensitivity to those who feel that their existence may be stressed by self destruction.” – ROBERTAS KETURAKIS