Sentimentalus šūdas

87BA18FA-AC01-4F68-8DDC-C998FDB5AFE8

Sentimentalus ar ne, tai būtų šūdas, faktas, jog pasiilgstu, to, virtualia realybe nepakeičiamo, širdis į širdį, JAUSMO.

Ilgiuosi nežinojimo, kas, kur ir kada įvyko, man kartais iškrypėliškai gera sėdėti primerkus akis ir žiūrėti į lubas bandant prisiminti to aktoriaus vardą, kuris, pavyzdžiui, vaidino Quentin Tarantino Pulp Fiction. Patinka ir seni 35 mm filmai, o už vis labiau teatras, intymus, kaip Koršunovo Dugne, kur sėdi priešais Dainių Gavenonį ir prisigeri, net nepakeldamas taurelės. Ir muzikos skambesy randu džiaugsmą, kasetės mane nunešą į vaikystę, tas nerūpestingas dienas, kai viskas atrodė įmanoma. Ir plokštelės neleidžiančios prisėsti, traškantis fonas, įmantrūs, o  kartais 90s-funny įmaučių dizainai, apdulkėjusi patefono adatėlė.

Gera netyčia susitikti pažįstamą. Ilgu to, abipusio jausmo, žinojimo, kad greitu metu veikiausiai nebepasimatysim, todėl susėdam čia ir dabar, ir kalbamės praradę laiko nuovoką.

Norisi apkabinti žmones, kurie sustabdę gatvėje paklausia: kiek valandų? Tarsi būtų iš kitos planetos.

Ilgu švenčių laukimo, kurios be susibūrimų, reikšdavo žaidimus, įmantrius patiekalus ir staigmenas.

Asmeniškai manęs dabar nieks nebestebina, nei alkstantys, nei vargstantys, nei besibučiuojantys, nei viešoje vietoje besimasturbuojantys, nei besimušantys, nei besišlapinantys, nei žolę pučiantys, nei koksą uostantys, nei herą besileidžiantys, nei pieną iš parduotuvės vagiantys, nei gatvėje šokantys, nei apie Dievą per garsiakalbį rėkiantys, nei liepsnojantys automobiliai, nei išdaužytos parduotuvių vitrinos, nei užtvertos gatvės ir specialiais kombinezonais vilkintys pareigūnai, nestebina per petį permesti automatai, o ir rytinės naujienos regis, kaip kriminalinio serialo tęsinys. Nutolau nuo žmogaus. Nepažįstamoje aplinkoje, stveriuosi telefono ir man išsyk atrodo, kad esu saugi (bei nematoma): viešajame transporte, gatvėje, lifte, bare, laukiamajame ir pan.

Aš, nebesu aš, tai mano tęsinys, mano kietasis diskas. Be kurio neberandu kelio, net, jei to kelio, tik penkios minutės, žodžiais nebenupiešiu vaizdų, priminimai, tarsi personali sekretorė praneša apie susitikimus, informuoja, kada laikas išgerti tabletę ir kada vėluoja mano periodas. Visos mano pažintys telpa į delną ir, jei vienądien netekčiau telefono, veikiausiai net neprisiminčiau savo so called draugų vardų, ką jau kalbėti apie gimtadienius.

Ilgu gimtadienių, kai žmonės ateidavo į namus, nepranešę, išdygdavo prie durų ir tik pažvelgus per akutę suprasdavai kas, iš kur ir kokiais reikalais. O kartais jie prisėsdavo šalia, prie stalo virtuvėje, įėję pro neužrakintas duris.

Ilgiuosi nesupakuotų daržovių ir vaisų, kuriuos galėdavai čiupinėti ir uosti. Ilgiuosi telefono būdelių, kai penktadienio vakarą tekdavo eiti pusantros mylios, kad išsiaiškintum, kur vyksta reivas, o tada stabdyti pakeleivingas mašinas ir matyti, kaip dešimtys kitų apsisuka ir greitkeliu traukia link to pačio tūso. Pasiilgstu, nors ten buvau ne aš.

Norėčiau paklysti ir paklausti kelio, galų gale atsidurti visai ne ten, kur turėjau būti ir likti, nesijaudinti, kad laikas grįžti namo, nors namuose, tik neplauti indai, bet telefonas čirškia, tarsi gyventum gentyje – visiems įdomu, kur esi? Smalsu net telefonui ir visoms programėlėms, ypač Facebook’ui, vis patarinėja pasakyt, ką galvoji, pranešt, kur esi.

Sometimes, I long for past… ranka rašytų laiškų, laikraščių pašto dėžutėje, knygų kvapo, gyvos muzikos, šviežių, ką tik skintų braškių skonio, pasivaikščiojimų po mišką, smėlio tarpupirščiuose, barterinių mainų, pažinimo nuostabos, vaikščiojant svetimų miestų gatvėmis, atsitiktinių pokalbių, žiūrėjimo į akis, lytėjimo… o labiausiai už viską aš ilgiuosi laiko, kuris nebuvo kliūtis.

Advertisements
%d bloggers like this: