Socialiniai žaidimai

… šokių aikštelės viduryje stoviu su buteliuku Tuborg rankose, žiūriu į aplink besirangančius moterų kūnus, susitingusius laike vyrus ir negaliu suprast: kokia viso to prasmė? Vis dažniau pagaunu save trokštančią nagais prasiplėšt pilvą, išsitraukti vidurius ir pasismaugti su savo pačios žarnom, kad tik nereiktų dar kartelį pakliūti į low-budget-mockumentary primenančias situacijas.

 –         Tiesiog nemoki bendrauti, – kerta iš apačios, tuo pat metu kaire ranka medine mentele kabindama jautienos troškinį.

–         Sutinku, bendravimas yra mokslas, ir taip, gal aš praleidau keletą pamokų, tačiau ikimokyklinio amžiaus vaikai net nenutuokia apie socialinius žaidimus ir jiems nekyla problemų susipažinti su kitais vaikais, apsikabinti, pasibučiuoti, pasidalinti kramtoma guma, susipykti ir už penkių minučių susitaikyti pamiršus barnio priežastį. In the end of the day, everything strips back to the basics.

–         Negali taip paprastai palyginti vaikų ir suaugusiųjų pasaulių/…

–         …/kodėl?

–         Suaugusiųjų pasaulyje viskas daug sudėtingiau, – error error.

–         Nepamiršai troškinio? – pripildau taures raudonu vynu.

–         A, taip, – prisimena, prisuka dujas vis dar negalėdama atsitokėti.

–         Ir taip, suaugusiųjų pasaulyje viskas daug sudėtingiau, mes patys piname sau virvę, kad būtų lengviau pasikart. Socialiniai žaidimai, tai tas pats, kas statytis sienas, kurias galėtume ramstyti, už kurių galėtume pasislėpti reikalui esant, nes mums kinkos dreba vien pagalvojus apie akistatą su pačiais savimi, su savo pirminiais instinktais. Ir aš tikrai neišradinėju dviračio. Tad mane apima dvilypiai jausmai, kai susimąstau ar tai aš nemoku bendrauti, ar man tiesiog dingo noras, tai daryti, nes matau kur kas daugiau įdomesnės veiklos nei taikstytis su žmonijos idiotizmu.

–         Kaip antai… – užsukdama dujas nutęsia.

–         Yra tiek neperskaitytų knygų, tiek nepažiūrėtų filmų, tiek neaplankytų vietų, tiek neapkeliautų šalių, asmeniškai man, kartais net gaila švaistyti savo laiką klausantis kažkieno bedvasių pliurpalų.

–         O meilė?

–         Tai jei myli, arba tau atrodo, kad galėtum mylėti, taip ir pasakyk, o ne dūsauk tuščiame kambaryje apsikabinusi pagalvę, – šaltai išdėstau.

–         O jei atstums?

–         Tai tik geriau, done and dusted, paspaudžiate vienas kitam rankas ir varot toliau. Labiausiai negaliu pakęsti tokių myžnių, kurie dvejoja. Žinai, apie ką kalbu?

–         Žinau, – prisipažįsta dėdama troškinį į lėkštes.

–         Tai va, jie patys neima ir kitiems neduoda, nes: o gal dabar nenoriu, bet, jei nieko geresnio nerasiu, tai tiks ir šitas variantas. Tokiems tipeliams norėčiau dantis plikom rankom išmušt.

–         O kaip tokius atpažinti?

–         Mano kuklia nuomone – jie delsia. Kita vertus žmonės gali delsti dėl gausybės priežasčių, tačiau dažniausiai visų jų pagrindas yra – savisauga. Ir vėlgi mes grįžtame į pradžią – socialinių žaidimų pasekmės. Jei būtume vienas kitam atviri, jei tik būtume atviri sau…

–         …?

–         Kartais būna, kad susipainioji savo vaidmenyse, nebežinai, kuris esi tikrasis tu, o kuris dirbtinis, susiformavęs bežaidžiant jau minėtuosius socialinius/…

–         /… žaidimus. Nori kavos? – pasiūlo.

Pritariamai linkteliu galva leisdama įsiviešpatauti tylai. Ji atsuka šalto vandens čiaupą, pripildo virdulį, pastato ant dujinės viryklės, paima degtukų dėžutę, įžiebia vieną degtuką, jis užgesta nepasiekęs liepsnos sklaidytojo, įžiebia antrą, uždega ugnį, pastumia virdulį, ištraukia iš indaujos du puodelius, pastato juos ant stalo, atidaro viršutinės spintelės, kurioje laiko prieskonius, dureles, paima indelį su kava.

–         Su cukrumi?

–         Žinai, nebenoriu aš tos kavos.

–         …

–         Nenoriu ir tiek, – galbūt ir noriu, bet buvo įdomu pamatyti, kaip sureaguos.

–         Tai, kam dabar tą virdulį užkaičiau?

–         Persigalvojau, – paaiškinu, bet ji manęs nebesiklauso, matyt, svarsto ar pačiai gerti kavą ar ne, matau, kad jai reikia paskatinimo, – bet tu išgerk.

Giliai įkvepia, iškvepia ir apsisprendusi atsisėda.

Šakute po lėkštę sklaido jautienos gabalėlius. Kažkas atsitiko, bet nesuprantu, kas.

–         Kas atsitiko? – tiesiai šviesiai paklausiu.

–         Nieko, – slepia.

–         …

–         Visąlaik šitaip. Stengiuosi dėl kitų, darau tai, ko nenoriu, kad tik kitiems būtų geriau ir niekas to neįvertina, – atvyrauja lūžinėjančiu balsu.

 Moterys. Vos tik pagalvoju, kad jas perpratau, jos ir vėl mane nustebina.

 –         Nes tu pavyzdinga gera mergaitė, o tokioms pažadėtas dangus, – traukiu per dantį.

–         …, – pravirksta.

–         Gerai, tik nereikia savęs gailėtis. Niekam, patikėk manim, niekam, o ypač man tai neįdomu. Pasiimk laisvadienį, du ir praleisk juos su savimi. Išsiaiškink, ko nori tu, o ne tavo darbdavys, tavo geriausia draugė, tavo motina ar dar kas nors/…

–         …/ aš noriu vaikų, – neleidžia užbaigti minties.

–         Tikrai?

–         …

–         …

–         Moteris nėra moteris, kol ji nėra motina.

 Spazmas suspaudžia skrandį.

 –         Ačiū už vakarienę, – padėkoju servetėle valydamasi lūpas.

–         Išeini?

–         Išeinu, pamiršau, kad… nors, kodėl turėčiau meluoti? Išeinu, nes manau, kad kaskart, kai bendrauju su tokiais žmonėmis, kaip tamsta, žūsta dalelė manęs.

–         Nemanai, kad tai vaikiška?

–         Manau ir man tai net labai patinka. Sakau ir darau, ką noriu ir lai papučia visi į uodegą.

–         Todėl nieko ir neturi.

Sakydama nieko, ji turi galvoje vaiką, vyrą, studijų diplomus ir darbą. Niekas, mano supratimu, yra tuščia vieta, o štai niekas kalinių žodyne reiškia dulkinimą per užpakalį, pvz. Žaidžiam iš nieko?

Nebesiginčiju. Ištiesiu ranką, tvirtai paspaudžiu žinodama, kad daugiau nebepasimatysime. Gyvenime reikia išmokti pasakyti ne ir atsisveikinti, nes uždarius vienas duris anksčiau ar vėliau atsiveria kitos.

Advertisements
%d bloggers like this: