I‘LL DO ANYTHING FOR LOVE

–         Paduok druską, – nepakeldamas akių nuo lėkštės paprašo.

–         Prašau, – nutaisiusi vieną iš tų nepatenkintos moters veido išraiškų padedu druską šalia jo lėkštės.

–         Negalėjai į rankas paduot?

–         Lėkštės paklausk.

–         …

–         Algirdai, aš noriu MEILĖS.

–         Na, ką aš galiu pasakyt? Visi nori, – konstatuoja kramtydamas salotos lapą, – Tu nori ko būtent? Santykių? Meilė – labai abstraktus žodis.

–         Tai, jei VISI nori, kodėl NIEKS negauna? Jei aš viena norėčiau, tai akivaizdu, jog tai būtų masturbacija, bet jei VISI nori, kodėl aš vis dar masturbuojuosi?

–         …

–         …

–         Kas pas tave naujo?

–         Nieko. Ir mane tai glumina. Pati sau nusibodau, tai dabar skaitau knygas ir mėginu įsijausti į herojų gyvenimus, kaip kokia aštuoniolikto amžiaus pabaigos dama skaitydama gotikinę literatūrą.

–         Įdomiai. O aš tuo metu bandau į tavo gyvenimo aprašą įsijausti. Tu darbo apskritai ieškai?

–         Jei atvirai, dar neturėjau progos, – gurkšteliu vyno ir pagalvoju, kam man darbas, kai turiu Algirdą? Jis girdo mane nemokamu vynu ir maitina iš supermarketo pirktais vaisiais, nes aš pasiligojusi meile, – Man tiesiog reikia, kad mane kas nors (pa)mylėtų. Nes po vibratoriaus mano viduje buvo tik ginekologė.

–         …

–         Kraustausi į Kaišiadoris, ten tūkstančiui vyrui tenka devyni šimtai septyniasdešimt septynios moterys.

–         Oho.

–         Tikrai, kad: oho, – atsidūstu, kaip atsidūsta ne(pa)mylėtos moterys, – Žinai, regis, kad visa meilė buvo išmylėta devyniasdešimtaisiais. Kada paskutinįsyk klauseisi dvidešimtojo amžiaus devintojo dešimtmečio pop hitų?

–         Meat Loaf.

–         Kas? – nustembu, aš kalbėjau (beveik) nerimtai.

–         I’d Do Anything For Love*, – rimtai tęsia Algirdas ir padėjęs stalo įrankius į lėkštę skubiu žingsniu patraukia plokštelių kasečių ir CD stovo link, – Paklausyk.

–         Algi, aš/…

–         /… ššš… daug neprašau, paklausyk.

… ir mudu klausomės Meat Loaf I’d Do Anything For Love, už lango vėlus rudens vakaras ir vėjas su pasimėgavimu taršo medžių šakas. Algirdas išlaukia priedainio linguodamas į taktą ir užriaumoja tarsi metų metus būtų savyje kaupęs visų atstumtų, nemylėtų, meilės netekusių ar (ir) išduotų vyrų skausmą. O tada vėl palinguoja net prisimerkęs iš pasitenkinimo ir išjungęs grotuvą atsisėda prie stalo.

Sėdžiu tarsi sustingusi bepjaustydama kraujinį kepsnį ir svarstau ar sakyt ką nors, ar nukreipt temą?

–         Marija, o tu turi tabu?

–         Ne, – atsikvepiu su palengvėjimu, – po apsilankymo pas gastroenterologą galiu šnekėt, kad ir apie šūdus.

–         O ką apie juos?

–         Prie stalo?

–         Tai visgi turi tabu.

–         Ne, bet kažkiek etiketo dar likę.

–         …

–         Ji klausia manęs: tuštinatės normaliai? Sakau jai: jūsų normaliai, gali skirtis nuo maniškio normaliai interpretacijos. Tada ji man šauna: vieną kartą per dieną dešrelės formos. Permečiau galvoje savo šikimo įpročius ir pritariamai palinksėjau galva.

–         …

–         Pats prašei, – suprantu, kad stalo etiketo sertifikatas stalčiuje tik popierius, kaip ir kiti diplomai įskaitant ir du aukštuosius.

–         Nori pašokti? – nei iš šio, nei iš to paklausia Algirdas.

Algirdas – architektas, jis pasinaudojo savo diplomais, tačiau apie gyvenimą išmano tiek pat, kiek kaimynės Raimondos septintokas sūnus, kuris anądien apsiverkė įlipęs į katės šūdą, t.y. jo gyvenimo tikslas suprojektuoti savo paties namą Pašilaičiuose. Viskas. Kas dedasi aplink jį – neturi reikšmės. Algirdas gyvena savotiškame vakuume. Retsykiais pavydžiu jam abejingumo.

–         Algirdai, turi pieniško šokolado su riešutais?

–         PMS‘as? – Algirdas gyvenime turėjo vieną moterį, kuri jo visko išmokė, net įprasto balso tono klausiant ar moteriai PMS‘as.

–         … nuo keturiolikos.

–         Ištisai? – o gal ir ne visko?

–         Ištisai. Tai turi?

–         Turiu glaistytų varškės sūrelių Magija.

–         Su aguonom?

–         …

–         Pašnekam apie ligas?

–         Ne, – Algirdas išsitiesia ant juodos odinės sofos, susineria rankas už galvos ir žiūrėdamas į lubas prabyla, – We are ahead of our timedarling, palaipsniui žmonės atsisakys veiklos, nustos dirbę ir nieko nebeveiks, nes nieks nieko nebestebins.

–         Tu gėrei? – ieškodama atkimšto pustuščio ar išgerto butelio žvalgausi po svetainę.

–         …mūsų maistas paruoštas, mūsų namai įrengti, mūsų dienos monotoniškos, mūsų savaitgaliai ir atostogos suplanuoti, mūsų tikslai bereikšmiai, mūsų pokalbiai tušti ir taip toliau, – dėsto, kaip Tyler‘is iš Fight Club**.

–         Žinai, gal suvalgysiu sūrelį, – pakylu nuo kėdės su intencija nors trumpam pasišalinti iš Algirdo vakuumo.

–         Kur eini?

Ir tikrai, kur aš einu? Kur mes visi einame?

–         Dabar? Dabar – į virtuvę, – tampu neįgali akistatoje su kitų žmonių grūzu.

–         Palauk/…

–         /… gal pasiklausom gerai nuteikiančios muzikos?

–         Pamenu vaikystėje tėvas kartą nusivežė mane į žvejybą…

Turiu tokią savybę privesti žmones prie emocinio liepto galo, nuo kurio jie nesvarstę neria stačia galva į jausminę srutų upę.

–         …tėvas retai dalindavosi veikla. Gal tai jis kaltas, kad užaugau toks.

Toks. TOKS. Algirdas net pasitaškydamas murkdosi po prisiminimus iš kinietiško porceliano ir sekmadieninių brunch‘ų su šeima vaikystės mėgindamas pritaikyti Freud‘o psichoanalizę.

–         Viskas gerai, – tiesiu jam racionalumo pagalį traukdama jį lauk, į krantą.

–         Ne, viskas NĖRA gerai, – jis skubiai pakyla nuo sofos ir pradeda marširuot po kambarį, – Pažiūrėk, kaip mes gyvename! Mums NIEKO netrūksta!

Jis kalba taip, tarsi tai būtų minusas, kryžius, kurį nešame per gyvenimą ant savo bizūnais nuplaktų nugarų.

–         Tau nieko netrūksta, – išsiveržia nesuvaldytas pastebėjimas.

–         O ko tau trūksta? – tarsi nuoširdžiai susimąsto Algirdas.

–         Darbo?

–         Darbo ar pinigų? – paklausia kontempliuodamas dar vieną negrąžinamą paskolą.

–         Klausyk, Algirdai, ačiū už vakarienę… – aš nebeeinu, aš bėgu nuo nepakeliamos Algirdo būties analizės.

–         Jei tau reikia  pinigų, taip ir sakyk, – dėsto ieškodamas piniginės čia švarko, čia kelnių kišenėse.

Tokiose situacijose negaliu nepasvarstyti, ką darytų kadaise buvusi blondinė, dabar juodaplaukė turtingo vyro, tarsi gerai apmokamo darbo ieškanti statistinė lietuvaitė? Turbūt ji paimtų Algirdo pinigus (tikiu ne viena ir paėmė) ir vedžiotų jį už nosies, kol neišdžiūtų šaltinėlis.

–         Algi, blet, koks tu naivus, tavim pasinaudoti, kaip parduoti Topshop‘o puodų rinkinį pensininkei.

–         Mano amžinatilsį babytė sakydavo, kad aš – geros dūšios.

–         Matyt, kad tavo amžinatilsį babytė buvo kiek diplomatiškesnė, – nukertu kalbėdamasi su palto sagom.

–         …

–         …

–         Dar turiu vyno… – tarsi bando sulaikyti Algirdas.

–         Senas triukas, Algeli, – vynioju aplink kaklą nesibaigiantį šaliką ir galvoju, jog Algirdas, kaip ir visi vyrai, nemoka išreikšti jausenų, negeba pasakyt, ko nori, kai tai gali pasirodyti bent kiek bobiška, – Nori, kad likčiau?

Algirdas kartais jaučiasi vienišas, kaip ir visi likusieji šio pasaulio gyventojai. Kaip ir visiems likusiems šio pasaulio gyventojams reikia, kad juos kas nors (pa)mylėtų. Tačiau kaip ir visiems likusiems šio pasaulio gyventojams Algirdui retsykiais gėda tai pripažinti, o kartais jis tiesiog nežino ko nori, o dar būna, jog mano esąs už kitus geresnis ir tai, jam neleidžia tiesiog bandyti, klysti, gyventi akimirkoje, pamiršti ir judėti toliau arba laižyti laimę tarsi Pingvino ledus (sėkmės atveju).

–         Kur klaidžioji? Žinoma, kad noriu, jei tik turi laiko.

–         Laikas, – mano vidinė filosofinio pobūdžio komunikacija tampa išorine, – kiek mes dar jo turime? Kasdien girdime: vėliau, po to, dar yra laiko, neturiu laiko ir taip toliau. Algirdai, kur visi skuba?

Algirdas paslapčiomis žvilgteri į laikrodį ant riešo, turbūt pasvarsto, kad jei atkimš dar vieną butelį gali būti, kad užsisėdėsim ligi paryčių, o rytoj ofise svarbus darbo susitikimas po kurio, matyt, teks vestis užsienio klientus į stripklubą

–         Marija, aš prisiminiau/…

–         Say no more, – pabučiuoju Algirdą į kaktą palikdama rausvo lūpdažio dėmę.

–         Iškviesiu taksi.

–         Pareisiu, – nutęsiu uždarydama duris ir paskambinu buvusiam, nes kai vieniša,  man pakyla kūno temperatūra ir karščiuodama pradedu kliedėti, kad jis gali būti tas vienintelis.

–         Karalaite, – atsiliepia tas vienintelis ir negaliu meluoti, man šiek tiek sudrėksta.

–         Pirškis.

–         Dabar? Gerai, peršuosi.

–         Sutinku.

… nes kiek šioj žemėj žmonių, kuriems gali paskambinti po dešimtos? Kiek šioj žemėj žmonių, kurie tave prajuokina? Ir su kuriais gali juoktis nesitvardydamas, su pakriuksėjimais tol, kol galiausiai pradeda trūkti oro? Kiek šioj žemėj žmonių, kuriems tiesiog gera paskambinti ir nieko daugiau nesakyti tik lengvą tarsi atodūsis: labas…? Kiek šioj žemėj žmonių su kuriais jautiesi viena net būdamas už tūkstančio kilometrų? Kiek šioj žemėj žmonių…

* Meat Loaf albumas „Bat Out of Hell II: Back into Hell“ (1993)

** Chuck Palahniuk knyga „Fight Club“ (1996)

Advertisements
%d bloggers like this: