It’s Friday

Intravertams baisiau už pragaro liepsnas gali būti tik darbas atviro plano ofise.

Penkias dienas per savaitę, aštuonias valandas per dieną ir on top of that netgi per pietų pertrauką esi apsuptas žmonių, su kuriais dažniausiai nesinori turėti nieko bendro, kurių būtis pradeda erzinti daugiau mažiau po pirmojo rankų paspaudimo. Tuo metu, visi šypsosi, sveikina prisijungus prie komandos ir beveik nuoširdžiai siūlo pagelbėti integruojantis. Tačiau vos nusukę veidus į kompiuterio ekraną pamiršta ne tik vardą, bet ir kodėl, bei iš kur atėjai.

Pradžioje, bent jau mėnesį, kankiniesi lengva paranoja, kad visi tave stebi. Padalinio viršininkas sėdinti už nugaros, ofise, kurio durys visąlaik praviros, kad geriau tave matytų– visada pastebi, kada pasitikrini telefoną. Skyriaus viršininkas, sėdintis pašonėje, skaičiuoja, kiek kartų eini į tualetą, kolega laikmačiu fiksuoja pietų pertraukas, ir visas aukštas žino, kada pavėluoji į darbą.  O vėluoji – kasryt, nes: nenuskambėjo žadintuvas, nes nenusistatei žadintuvo, snooze’inai ir galiausiai pramiegojai, nes besiprausiant duše nustojo tekėti karštas vanduo, nes užsitrenkė vonios durys, nes užsikimšo kriauklė, užsikimšo tualetas, nes džiovinantis plaukus užsiliepsnojo plaukų džiovintuvas, nes išbėrei dribsnius, juos bešluojant išbėgo kava, nespėjai papusryčiauti, teko užsukti į parduotuvę, parduotuvėje virve aplink visus skyrius apsivijusi eilė, pamiršai piniginę, pamiršai bilietą, pamiršai, apsiauti batus ir išėjai su šlepetėmis, autobusas nesustojo tavo stotelėje, pavėlavo traukinys, traukinys buvo atšauktas, kelyje įvyko avarija, privalėjai padėti devyniasdešimtmetei kaimynei nusileisti laiptais, tada dar ir palydėjai ją iki parduotuvės, kaimynę ištiko infarktas, turėjai kviesti greitąją, greitajai dar neatvažiavus, ji atsipeikėjo ir prisiminė neišjungusi lygintuvo, teko grįžti, lygintuvas visgi buvo išjungtas ir t.t. ir pan.

Savaitę ar net mėnesį leidi dar neuždirbtus pinigus aplinkinėse valgyklose tikėdamasi susirasti draugų, vėliau supranti, kad, kaip ir visuose kituose ofisuose, taip ir naujoje darbovietėje, visi užkandžiauja nepasitraukdami nuo darbo stalo. Pradedi gaminti pietus namuose. Ryte skubi, tad dažniausiai pamiršti juos virtuvėje, kai visgi prisimeni, pakeliui į darbą, pietūs išteka į drobinį maišelį, kartais į rankinuką, tada visą dieną, o gal net savaitę, sėdi smirdėdamas česnakais, dešrelėmis ar raugintais kopūstais, retais atvejais – viskuo iškart. Kolegos pradeda tavęs dar labiau vengti.

Po kelių mėnesių esi įsiurbiamas tuštumos, dienos susilieja į vieną tąsią masę: rytinis kavos puodelių barškinimas, kolegų žiovulys, aukštakulnių kaukšėjimas, sunkūs vyriški žingsniai, kompiuterių tylus vos girdimas ūžesys, klaviatūros stuksenimas, pelės spragsėjimas pereinantis į duslius brūkštelėjimus kilimėliu ar stalo paviršiumi, apie vienuoliktą valandą visur ilgas nosis kaišiojantys kolegos, įkiša jas ir į tavo erdvę, uosto, bet kadangi viskas vis dar smirdi česnakais, neapsikentę pradeda smalsauti, kas pietums? Tada tylūs darbiniai pokalbiai perauga į audringas diskusijas apie mitybą, neapsieinama be pasvarstymų, kas visgi yra sveika, paliečiama netaisyklingo maitinimosi sukeliamų ligų tema, kas nors būtinai pasižada mesti rūkyti; apie dvyliktą valandą įsivyrauja ramybė ir visi medituoja ties savo sumuštiniais.

Valandos po pietų tampa nepakeliama amžinybe, tarsi kažkas lėtai brėžtu nagu per rašomosios lentos paviršių. O valanda prieš darbo pabaigą yra pati ilgiausia valanda žmonijos istorijoje, laikas dešiniajame kompiuterio ekrano kamputyje nesikeičia, todėl, kas dešimt sekundžių sutikrini informaciją žvilgčiodama į telefoną: po keturių penkiolika, po keturių šešiolika, po keturių dvidešimt, po keturių dvidešimt viena <…> po keturių keturiasdešimt penkios visi kaip susitarę užsimano į tualetą, moterys, pamiršusios feminizmą ryškinasi lūpas ir tvarkosi makiažą, tarsi nuo to priklausytų jų atlyginimai, vyrai tuo metu, jau išjunginėja kompiuterius, nes geriau sutaria su viršininku ir spjovę į galimas pasekmes išeina dešimčia ar penkiomis minutėmis anksčiau: adrenalinas svaigina, rizika is their middle name.

Būtina paminėti, kad darbo savaitė ofise skiriama į dvi dalis: Pirmadienis (visos (dvi) dienos iki trečiadienio) ir Penktadienis (likusi savaitės dalis nuo trečiadienio onwards).

Laikas šioje aplinkoje precedentų neturintis fenomenas, kaip saulė veikiantis dirbančiųjų nuotaikas. Pirmadieniais, net tuščiame lifte jaučiamas nepakeliamas kito liūdesys, gramatinės klaidos e-mail’uose ar (ir) nepavykę darbai pateisinami vienu kodiniu sakiniu: It’s Monday.

Tačiau nuo trečiadienio, kad ir koks bebūtų metų laikas, viskas aplinkui pradeda kvepėti pavasariu (ir savaitgalio planais). Paskutinė darbo savaitės diena – aštuonios valandos West Side Story dainos I’m so Pretty pasikartojantis ciklas. Nevykę juokeliai, bei paika nuotaika, o ir tos pačios gramatinės klaidos e-mail’uose ar (ir) nepavykę darbai pateisinami vienu kodiniu sakiniu: It’s Friday.

It’s Friday, krizena kolegos, o tu išsitrauki nuo du tūkstančiai dešimtųjų žiemos neliestą, kiek apdulkėjusį minčių Kalašnikovą ir nudažai neseniai išbalintas sienas paskutine Lietuvos Vėliavos spalva.

 

Advertisements
%d bloggers like this: