Nuslopinti

Stoviu persirengimo kabinoje charity shop‘e, bandydama įsiskverbti į dydžiu per mažas, o ir per trumpas Stella McCartney kelnes. Maunuosi susikaupusi: nei matau, nei girdžiu, kas vyksta aplinkui. Tuo metu pasaulyje egzistuojame dviese: kelnės ir aš.

Kai visgi suprantu, kad nieko nebus, likusi pasaulio dalis vėl atgyja. Stoviu kiek įpykusi, lankstau kelnes ir jaučiu, kaip tas įniršis kyla. I like you, – dainuoja Major Lazer, – girl, in particula, you in particula, said I like your waist in particula; o aš jau praktiškai verdu viduje, galvodama: kaip jis drįsta? Atviras seksizmas: I like your waist in particula. What a fuck? Kodėl nieks nereaguoja?!

Ištraukiu kabliuką, ryžtingai stumteliu kabinos dureles primenančias Amerikos vakarų salūno įėjimą, galvoje Clint Eastwood filmų garso takelis: apsuksiu pistoletą tarp pirštų ir šaunu tiesiai į radijo imtuvą. O tada galvoju: boba.

Visi dabar labai jautrūs ir kuo toliau, tuo labiau susireikšminę. Kartais paprasčiau patylėti, nes, kai pradedi svarstyti ar tai, ką nori pasakyti nuskambės taip, kaip turėtų, ar neatsargiai parinktas žodis, neduos peno klaidingoms interpretacijoms, minties energija išsivedėja, pamažėl užgęsta, susitraukia į sprindžio dydį ir išleidusi tylų pokšt išsisklaido erdvėje.

Vladimir Klitschko kerta smūgį Anthony Joshua, užsimoja iš peties, žiūrovai nuščiuvę, sulaikę kvapą laukia kas bus, treneriai kramto rankos pirštų odeles, tvarkingai nuo nykščio iki mažylio ir vėl iš pradžių, tada Klitscho sako: Anthony, brolau, aš čia pagalvojau, kad krisdamas gali užsigaut, tai, žiūrėk, niekuo nesirūpink, nieko negalvok, aš kertu ir tuoj pat Tave gaudau, žinau, kad net neturiu teisės Tau suduoti, negaliu net pagalvoti, kaip gyvenčiau, jei Tau kas nutiktų, jei netyčia sužaločiau Tave fiziškai, gal net morališkai? Trenksiu Tau tikrai ne todėl, kad Tu juodaodis, ir (ar) todėl, kad britas? Ne todėl, kad esi vyras. Suprask, profesija tokia. Anthony Joshua, jau verda pykčiu, dėl šimtas vieno dalyko. Anthony Joshua, nepaisant odos spalvos, tautybės ar lyties yra žmogus. Jis, savo srities profesionalas. Galvoji, kad aš koks bekiaušis, Vladikai? – įtūžęs klausia, – Galvoji, neatlaikysiu Tavo mergaitiško smūgio? Tada sukyla visos mergaitės, supuola į ringą ir be preliudijų užgula Anthony. Bekiaušiai tuo metu skaičiuoja visas gyvenimo nuoskaudas. Laikraščiai apie juos niekada nerašys, nebent vienas jų visgi surastų kiaušius pasiskųsti ir pradėti judėjimą.

Cenzūruojame patys save, cenzūruojame kitus, siekiame būti taikiais dorais piliečiais. Nieks nebesikalba su kaimynu, dabar visi sprendžia reikalus teisme.

Kas mus visus nuskriaudė? Ir kodėl visi dabar laukia atsiprašymo?

Visi turi jautrumo kortą, labiausiai pažeidžiami ir mažiausiai užuojautos sulaukiantys veikiausiai yra baltaodžiai heteroseksualūs vidutinio amžiaus išsilavinimą ir darbą turintys įgalūs vyrai.

Pati turiu mažiausiai du kozirius: todėl, kad esu moteris? todėl, kad esu tautinė mažuma? Šiaip laikau juos kišenėje, tikėdamasi nepanaudoti, nebent kas nors prišiktų – kito žando tikrai nesukčiau. Tačiau, kartais, kai labai nuobodu apgalvoju, kur galėčiau jas išmesti? Sąrašas nesibaigia.

Kebliausia, kai užsižaidi, tada, net komplimentai ar geranoriški traukimai per dantį baigiasi liūdnai, kartais tragiškai, kai pokštas virsta įžeidimu, peržengus neregimą plonytę liniją individualioje vertybių skalėje ar bendruomenės mastu. Tačiau ir vėlgi, kas pasakys, kur toji linija, kai viskas dabar persimaišę ir visiems prieinama? Pavyzdžiui neapdairus pranešimas asmeninėje paskyroje, gali turėti neatitaisomas pasekmes, pradedant santykių baigtimi, karjeros žlugimu, finansiniais nesklandumais, draudimu įvažiuoti į šalį, kalėjimu ir pan. Žinoma, dažniausiai tokie atvejai neapsieina, be trečio asmens įsikišimo, kuris visiems paaiškina, kas vienu ar kitu žodžiu, buvo pasakyta. Free speech, my ass!

Informacijos gausa yra šių laikų palaima ir prakeiksmas. Internetas tokia platforma, kurioje, neskyrus laiko pasidomėti šaltinių svarumu, valstiečio perskaičiusio vieną knygą (ne James Joyce Ulysses) ir doktoranto nuomonė turi tiek pat svorio. Žinoma, laiko niekas, o ypač vakariečiai, neturi, todėl dar kelios dešimtys metų ir mes visai nebesusišnekėsime.

Liestis jau nustojome, o tai nenuginčijamas susvetimėjimo įrodymas.

 

Advertisements
%d bloggers like this: