Back off arba kaip užauginti normalų vaiką

Sėdėjome Bierfabriek, Amsterdamen kalbėjomės apie viską, kartu apie nieką, ir dar vaikų auklėjimą, pastebėjome, kad daugiau mažiau užaugome normalios. Normalios, šiame kontekste, reiškė, kad baigėme mokyklas, sugebėjome nepastoti nesulaukus pilnametystės, įveikėme universitetus, palypėjome karjeros laiptais, suradome saikingą santykį su svaigalais, neturėjome problemų su teisėsauga, išmokome suformuoti savo nuomonę, aplankėme, o ir pagyvenome, keliose šalyse, visada radome laiko šeimai, susikūrėme socialinį ratą, kelisyk įsimylėjome ir pan. Sutarėme, kad nepaisant visų teorijų, užauginti žmogų, dėl kurio nebūtų gėda, neturėtų būti sunku.

Prieš kelis metus, pasinėriau į savianalizę per vaikystės prisiminimus. Narsčiau elgesio modelį, klausinėdama savęs, kodėl vienu ar kitu atveju reaguoju taip, o ne kitaip? Kokie nutikimai paveikė asmenybės vystymąsi? Kurie žmonės ar net aplinka turėjo reikšmės charakterio tobulėjimo procese? Vienądien prisiskaičiusi knygų, kaip antai Žvilgsnis iš veidrodžio, paskambinau mamai, kad paklausčiau, kas mane prižiūrėjo pirmaisiais gyvenimo metais, nes anot Eugenijaus Laurinaičio, pirmieji kūdikio metai nulemia jo santykį su aplinkiniais, todėl svarbu, kad vaiką prižiūrėtų vienas žmogus, kuriuo jis pasitikėtų, kuriame atrastų ramybę.

  • Tai pirmais mėnesiais, kol maitinau, prižiūrėjau aš, tada grįžau į darbą ir tave prižiūrėjo tėvas, kai negalėdavo jis, nuveždavome seneliams, – pauzė, – o kodėl?

Vienas klausimas, kaip ir atsakytas, ramybės vis dar ieškau, tačiau overall tėvai susitvarkė neblogai. Neblogai susitvarkė ir seneliai, močiutė ir jos draugės, pagirtiną darbą atliko tetos, o brolis turėtų gauti life time award. Tiesa, stengiausi ir pati, mano auklėjimas buvo kolektyvinis projektas. Gal kiek neorganizuotas, tačiau (beveik) pavykęs.

Todėl dabar, kai norom nenorom, esu apsupta naujagimių, pradedančių vaikščioti kūdikių, priešmokyklinio, mokyklinio amžiaus vaikų ir net paauglių, negaliu nepasvarstyti, apie spragas jų ugdyme.

  • Nesuprantu, kodėl jis taip elgiasi? Visada buvau tokia gera, daviau viską, – dejuoja už galvos užsiėmusi keturmečio motina, tuo metu jam isteriškai besivartant ant žemės, o mano liežuvis braunasi pro dantis, kaip nusikaltėlis per kalėjimo grotas.

Tačiau nieko nesakau, tyliu žiūrėdama į tolį, laukdama, kol pasibaigs jų abiejų susierzinimo priepuolis. Jei pasakyčiau, kad tai, jos kaltė, veikiausiai būčiau apšaukta, apkaltinta nejautrumu ir viskas baigtųsi, padūsavimais, kad nesuprasiu, kol pati nepatirsiu, kaip sunku būti motina.

Bullshit.

Pavyzdžiui, mano mama, užauginusi brolį ir mane, turi, jei ne tokią pat, tai bent panašią nuomonę. Jai, kaip ir man, sunku patikėti, kad, kai kurios moterys, esančios tris metus trunkančiose motinystės atostogose ir auginančios vieną vaiką, laukia, per pietų pertrauką grįžtančio vyro, kad kartu išmaudytų naujagimį. Jai, kaip ir man, nesuprantama, kad būnant namie su vaiku, nėra laiko pa(si)gaminti pietus. Ji, kaip ir aš, apskritai nesuvokia tokio fenomeno, kaip dvidešimt keturias valandas per parą namuose su vaiku užsidariusios moters, kuri neveikia nieko kito, kaip tik stebi kiekvieną kūdikio judesį. That kid will have a lot of issues.

Tikiu, kad, jei vaikai suprastų, kas vyksta, pirmas sakinys, kurį, jie ištartų savo viskąatiduodančiomsmamytėms, būtų: back off.

Regis, kad paskutinįsyk surikusios iš skausmo ir pagaliau išstūmusios naujagimį, jos giliai įkvepia bandydamos atgauti kvapą, o iškvepia visa aprėpiantį, bei destruktyvų: MANO VAIKAS. Dviem žodžiais praktiškai susikišdamos kūdikį atgal dar aštuoniolikai metų.

Šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje ligotai žavimasi savo paties atvaizdu, sudievinti miniatiūrines savęs kopijas – dėsninga. Galiu tik įsivaizduoti, kokie obnoxious attention seeking assholes užaugs tie vaikai, kurių motinos dokumentuoja kiekvieną jų žingsnį išmaniuoju telefonu. Jei tik gaučiau po svarą kaskart išgirdusi  frazę: žinau, kad visiems tėvams jų vaikai gabiausi, bet maniškis tikrai pranašesnis už kitus vaikus ir jau pats prašosi ant puodo.

Sveikinu.

Kaip romantinę meilę neretai aptemdo buitis, taip ir dėmesys vaikui, laikui bėgant, gal net atsiradus antrai ar trečiai atžalai, radikaliai sumažėja. Ir metus, tris ar penkis, gal net daugiau lepintas vaikas išgyvena vidinę pasaulio pabaigą, slo-mo griūva iš LEGO statyta Trakų Pilis, nuvirsta iš Prancūzijos parvežtas plastmasinis Eifelio bokštas, tyli Big Ben’as, vanduo skandina primirštus Lietuvos geležinkelius, audra daužo į krantą laivelį mažą, plonų plonų lentučių, kurį padarė tėtis, ir <…> jūrininku niekas nebebus.

Svarbu nepersistengti ir suprasti žmogaus prigimtį, mes negalime visąlaik gyventi euforijoje, pakilimai ir nuoslūgiai yra kasdienybės dalis, todėl sveikiausia balansuoti, o ne lakstyti dvylika mėnesių išsišiepus, kaip idiotams ir su visais dalintis pastebėjimais apie vaiko tuštinimosi įpročius, kad ir kaip jaudinančiai tai beatrodytų.

Taip pat, būtina nepamiršti savęs.

Vaikas, tai dar vienas mūsų planetos gyventojas, kuris planuotai (ar nelabai) atsirado dviejų (ar daugiau, jei kalbėsime apie surogatines motinas) žmonių dėka, ir pradžioje reikalauja, kiek daugiau priežiūros, bei apmokymų, kaip čia išgyventi.

Viskas.

Daugiau nieko nereikia daryti. Perduoti surinktą informaciją, patarti ir paleisti. Nereikia nieko slėpti, perdėtai saugoti ar bučiuoti žaizdas kaskart pargriuvus ieškosimuose. Anksčiau ar vėliau jis viską išsiaiškins.

Asmeniškai aš, nekantrauju perduoti vaikui žinias, dalintis dalykais, kuriuos pati (gal net neseniai) atradau, kartu išmokti kažko naujo, norėčiau, kad iškilus klausimams  ar užklupus dvejonėms, būčiau his first point of contact, nes, jis pasitikėtų manimi ir žinotų, kad padarysiu viską, kas mano valioje, kad padėčiau, kad neteisiu ir nekritikuosiu, kad pasakysiu tai, ką manau ir nieko neslėpsiu.

Nes bendradarbiavome nuo pat vystyklų, nuo pat pirmų dienų – žaidėme toje pačioje komandoje. Kiekvienas turėdavome pareigas, kol gulėdavau vonioje – jis miegodavo, kol kalbėdavau su draugėmis, jis – nesikišdavo, kol rinkdavausi daržoves – jis mokydavosi jų pavadinimus, kol gamindavau valgyti – jis piešdavo ar žaisdavo, kol kepdavau blynus – jis rankomis trindavo uogas, kol siurbdavau kilimus – jis į lentynas dėdavo žaislus ir knygas.

Nes, kai išmoko kalbėti, mes kalbėjomės trimis kalbomis, kai išmoko skaityti, pradėjome nuo Bukowski, kai susižavėjo priešinga lytimis, papasakojau apie skirtumus, kai suprato, kad visgi norėtų pasibučiuoti su tos pačios lyties atstovu, nuraminau, sakydama: it’s cool, kai išsiskyrė, pridegiau cigaretę, parūkėme kartu, nes aš jau žinojau, ką reiškia širdgėla, kai prireikė pinigų naujam dviračiui, kartu perdažėme viso namo sienas, kai gavo dvejetą, išėjome pasivaikščioti, ilgai tylėjome, kol paaiškėjo kodėl, tą vakarą mes žiūrėjome filmus Bernardo Bertolucci The Dreamers ir  Gaspar Noé Love.

Vos tik atvykęs, vaikas tampa ne tik šeimos narys, jis tenykštės bendruomenės, bei visuomenės dalis, jis – pasaulio pilietis. Globėjų pareiga pristatyti ir pagelbėti integruojantis. Pažinti supantį pasaulį naudinga ne tik vaikui, žinodami su kuo turi reikalų aplinkiniai labiau linkę ištiesti ranką, taip nubraukdami dalelę atsakomybės nuo globėjų pečių.

Kartais verta įsileisti kitą, išgirsti nuomonę nepuolant į atlapus. Visi nori to paties, kad vaikas užaugtų geru žmogumi. Geras, šiame kontekste, reiškia, kad jis padės savo artimui, nespjaudys į lėkštę, kapinėse nekapos angelų skulptūroms galvų for fun, nebaksnos pirštais į už save silpnesnį, pasiūlys bendrakeleiviui ranką bandant užkelti, kiek per sunkų lagaminą, gerbs tėvus ir daugiau mažiau laikysis visų likusių Dievo įsakymų, nebūtinai dėl religijos, bet todėl, kad kai kurie jų just makes sense. Nieks nenori dalintis saule su dar vienu dalbajobu.

 

Advertisements
%d bloggers like this: