Dievulis

Laiptas po laipto nešina krepšiais ji kopė į tuščią butą septintame daugiabučio aukšte. Nešk, kale, nešk, pati viską ir ėsi... – murmėjo panosėj.

Pasiekusi septintą aukštą uždususi ieškojo raktų krepšio dugne, po šaldytais žirneliais, šaldytomis sūrio lazdelėmis, balto Hoegaarden buteliais ir krūva kito šūdo, kurį vadino maistu.

Keikėsi, dūsavo, pradėjo melstis: Dievuli, nejau būsiu pamiršus, nejau, blet, pamečiau… Traukė prekes vieną po kitos ir dėjo ant slenksčio.

Tyloje sėdėjo prie durų trupindama prancūzišką baguette, nebemurmėjo, nebesikeikė, nebedūsavo, nebesimeldė, net nebegalvojo. Trupiniai medituodami krito ant juodo perregimo sijono, nevalytu kilimu ropojo voras, juodos odinės striukės kišenėje vibravo mobilus telefonas, už uždarų durų, kurių raktai kabojo virš batų dėžės, sukosi skalbimo mašinos būgnas. De-bi-lė… – nutęsė pusbalsiu, supratusi, kad jai dvidešimt šeši ir ji vis dar neturi žalio supratimo, kaip gyventi.

–         Watching you is as intresting as watching the paint dry... – pasigirdo balsas iš viršaus.

–         Dieve? Dieve, tai Tu? – paklausė ir sutriko: kodėl taip familiariai kreipėsi į Viešpatį?

–         Vėl raktus užtrenkei? – sėdėdamas tarsi višta ant laktos pasiteiravo.

–         Kiaušinius sudaužiau lipdama laiptais, – praverdama kiaušinio tryniu išteptą krepšį pasiguodė.

–         Nevykęs tu kūrinys, – pasiskundė ir ištiesęs ranką per turėklus pasiėmė butelį alaus.

–         … chujovas Jūs menininkas, Dievuli, – atsiduso ir pasekė Dievulio pavyzdžiu.

Skalbimo mašinos ūžime sėdėjo gurkšnodami alų, netraukė viens kito per dantį, nesišaipė, nedaugžodžiavo, tik retsykiais per jų burnas išsprūsdavo prasmingas rūgtelėjimas.

–         Dievuli?

–         Burp..

–         Kaip manai, galim atvirai pasišnekėt?

–         Dar alaus turi?

–         Yra dar vienas, – nenorom konstatavo.

–         O užkandai tik šaldyti žirneliai? – atkimšdamas antrą butelį pasidomėjo.

–         Svarsčiau ar grįžt į tėvynę, ar ne. Amžinatilsį močiutės draugė Rajisa Vinogradovna sakė, kad būties saulėlydy apima nenumaldomas noras pasitikt mirtį ten, iš kur atėjai…

–         Mhmmhm… žemė obuoliais pakvipo?

–         Ne, ne apie tai dabar, tiesiog mąsčiau, kad, jei kažkada vis vien keliausiu atgal, kodėl ne dabar?

–         …

–         Kodėl?

–         Skambi, kaip mano psichoterapeutė: kodėl, kodėl, kodėl ir t.t.

–         Psichoterapeutė?

–         Septynių bilijonų problemas spręst dvidešimt keturias valandas per parą septynias dienas per savaitę be išeiginių – nelengva, – gurkštelėjo alaus ir atsirūgėjęs nutęsė, – nenutuokiu. Ekspromtu nešauna jokia kita mintis, kaip tik dramblių kapinės, vieta, kur pasak legendos, pasiekę tam tikrą amžių drambliai keliauja mirti. Tai asmeniškai man, Lietuva – dramblių kapinės.

–         Gezai Jums už tokius žodžius dantis išmuštų, – dėdama pirkinius atgal į maišą konstatavo.

–         Girdėjau dabar madinga tarp išvažiavusių pasikalbėt apie grįžimą į Lietuvą, jie kaip apie išganymą apie ją šneka: ten pasieks, ko nepasiekę, ten ras, ko neradę, ten pakeis, nes daugiau matę, kurs Lietuvai, kurs Lie-tu-vą! Lie-tu-va! Skanduok: Lie-tu-va! Ko tyli?

–         Prisigėrei, Dievuli, nuo dviejų 0,3L buteliukų sysalo

–         Gerai, tyliu. Kalbėk. Ir papasuok žirnelius – žarna žarną ryja.

Pakilo nuo slenksčio, ištraukė iš krepšio drėgną maišelį atsileidusių šaldytų žirnelių ir priėjusi arčiau Dievo parklupo priešais.

–         Oi, na, kam ta pompastika?

–         Paslydau, – stodamasi paaiškino, – tas pats nutiko kiaušinius benešant, kojos pinasi, kaip tėvynėn norisi. Tačiau parvažiuoji ir akim patikėt negali: tarsi dvidešimt metų atgal grįžęs. Piktinasi visi, burnoja, sako: Sovietų Sąjunga, tik per ją ir joje visa negarbė ir nešlovė per amžius. Gal ir teisybę šneka, sunku pasakyt tris metus joje pagyvenus. Pamenu tik tiek, kad vagnorkes mėgau, rinkau pinigėlius su žvėreliais – nepriklausomybė man vis dar asocijuojasi su driežiukais ant vieno talono, bet dabar ne apie tai.

–         O apie ką?

–         Gal apie tautos nelaimes? Pats pasakėt, kad ant bangos porint, kokie mes, lietuviai… Net Andrius Mamontovas, pasaulio pamatęs, nesusiturėjo, Lietuvos sopulius identifikuot pradėjo, sakė, kad nežinojimas, ko norime – mūsų nacionalinė tragedija.

–         Tai dabar tavo nežinojimas, ko nori, ne tavo asmeninė, bet jau visos tautos problema.

–         Dievuli, nepertraukinėk. Žirneliai gardūs? – palinkusi šiek tiek arčiau nei įprasta prie Viešpats veido pasiteiravo ir nesulauksi atsakymo tęsė, – Kiekvienas lietuvis turėtų išvykti toliau už Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos sienų. Pasižvalgyt. Praplėst horizontą, nemanai? Suprast, kas yra Lietuva, atitrūkt ir grįžus pažvelgt į ją iš naujo, nes dabar, regis, kad žmonės nebesupranta, ką daro. Nepriklausomybės džiaugsmas aprimus, mes neatvertėme naujo puslapio, mes tęsiame toliau.

–         De-ge-ne-ra-ci-ja. Dar alaus turi? Jei ne – man laikas.

–         Dar minutėlę, prašau, dar pakalbėkime apie Lietuvos politiką… – padėjusi ranką ant Viešpaties kelio paprašo.

–         O, ką apie ją? Nieko naujo, metai iš metų ta pati istorija, – stodamasis tarsteli Viešpats.

–         Bet gi…

–         Bet gi, bet gi… Dešimt procentų nuoširdžiai, pabrėžiu nuo-šir-džiai, pasirengusių keisti ateina į politiką, pirmomis savaitėmis, jie kaip mokiniai per pirmąsias rugsėjo dienas: sąsiuvinukai aplenkti, knygos su skirtukais, parkeriai nauji. Jie nieko nevagia, jie išklauso, o tada drąsiai pasisako, jie tiki, kad tuoj tuoj viskas pasikeis, o tada… ateina spalis: pirmieji kontroliniai, klasės draugai vieni kitus dūchina, mokytoja visus dūchina ir neatskleistas potencialas virsta į neapykantą.

Stebi Viešpatį išplėstom akim, net nemirksi, akis pradeda degint iš vidaus, jos ašaroja…

– Važiuok, važiuok namo, – tęsia Dievulis, – savaitė, dvi, mėnuo ir priprasi. Pati nepastebėsi, kaip Maximoj atsiskaičiusi už prekes pasitrauksi kelis žingsnius į šoną ir analizuosi čekį tikrindama ar neapgavo. Ir kertu lažybų devynis kartus iš dešimties būsi permokėjus už daktarišką dešrą.

Advertisements
%d bloggers like this: