HAMLET’AS VS OPHELIA

Jau pusvalandį sėdim ant lieptelio nuleidę kojas į vandenį.

Nusibodo. Kojos šąla. Nustojau teliūskuoti. Dabar tiesiog sėdime tyloje. Vogčiomis stebiu jį, jis kaip vaikas: noriu jį globoti, supt ant rankų, maitinti krūtimi ir atiduoti tėvui savaitgaliais, bei atostogų metu.

Nesileidžia.

Atsidūstu. Giliai.

Atsisuka, pasižiūri tarsi norėdamas nustumt nuo liepto už tai, kad sudrumsčiau tylą, o tada vėl panyra.

Jis – neįminta mįslė. Išardau po gabalėlį, išanalizuoju kiekvieną organą ir sudedu atgal. Norėčiau sužinot ant kiek supisti būtų mudviejų santykiai.

Nejučia atsidūstu netikėtai ištikta psichologinio orgazmo.

– Nustok, – paliepia.

– Galim, gal jau važiuot iš čia? Nusibodo. Kojos šąla.

– Važiuok, va, imk, rakteliai, – brukte įbruka raktus į delną ir sugniaužia, kad net raktų atbrailos susmenga į odą.

Sukandu dantis. Nieko nesakau, net nespygteliu.

Atleidžia ranką.

Niekur neeinu, tik ištraukiu kojas iš vandens.

– Ko sėdi? – išspjauna žodžius man į veidą.

– Jei tu ir toliau kalbėsi tokiu tonu įmesiu raktelius į vandenį.

– Mesk.

Nesuprantu, ar jam tikrai nerūpi ar tai išbandymas?

Saulė jau nusileidusi, o gal dar  net nepatekėjusi? Rūkas virš ežero tirštėja.

Pasigendu atvirumo.

Jis išsitraukia Bros purškalą nuo uodų ir nukreipęs flakonėlį į mane išpurškia nuo galvos iki išbrinkusių kojų pirštų.

Ir myliu jį, ir nekenčiu.

Išsitraukiu aptirpusį Aguonos saldainį iš džinsinių šortų kišenės. Išvynioju iš popierėlio, atsikandu ir ištiesusi jam pusę, klausiau:

– Nori?

– Ne, – atsako.

Tuoj pati nušoksiu nuo to liepto nereiks net stumti.

Susikišu likusį saldainį į burną ir pradedu laižyti šokoladuotus pirštus. Laižau ir galvoju, kad suprantu jį, bet tuo pat metu ir nenutuokiu apie ką jis. Ir apskritai, kuris iš jų realus?

Pakylu.

Jis net nekrusteli.

Nueinu link automobilio, užvedu variklį: įsijungia žibintai apšviesdami jo nebylią nugarą.

Jis atsistoja, nusimeta marškinius, išsineria iš kelnių, išsitiesia visu ūgiu vos vos šokteli į orą ir neria į rūką.

Prisidegu cigaretę. Įtraukiu kelis dūmus ir užgesinu nesurūkiusi net pusės.

Jis neišneria. Gal paskendo?

Šis sudėtingas santykių šedevras primena Shakespeare‘o Hamlet‘ą. Jis – naivioji Ophelia, o aš užsikirtusi ties vienu ir tuo pačiu klausimu: būti ar nebūti?

Ir dabar svarstau: ar gelbėt jį ar palikt plūduriuot tarp vandens lelijų? Ne sykį jam sakiau, kad jo švelnus grožis – jo prakeiksmas.

– Ei! – šūkteliu stovėdama ant liepto krašto, – Išvažiuoju.

Nieko.

Krečia šaltis, iš pasąmonės veržiasi epizodai matyti siaubo filmuose: jis nebeišnirs iš vandens, išnirs iš krūmų virtęs zombiu, o jam iš paskos negyvėlių armija šokanti pagal Michael’o Jakson’o Thriller arba  dar blogiau. O kas gali būt blogiau?

– Va – va – žiuo – jam, – išneria kalendamas dantimis.

Nesumetu, kaip elgtis. Įsižeisti? Nes taip elgiasi moterys, kai vyrai veikia ne pagal jų taisykles. Įsižeidusios jos pamoko vyrą ir kitą kartą prieš kvailai elgdamasis jis pagalvoja. Padėt išlipt? Nes mūsų kaip ir niekas nesieja, tad parodyčiau rūpestingumą, bet tai rizikingas ėjimas, nes rūpestingumas dažnai siejamas su motiniška globa, o su šita savybe nenori perspausti nė viena šiuolaikinė moteris. Nustumt atgal į vandenį? Bet vėlgi, toks poelgis gali būti palaikytas įsižeidimu arba kėsinimusi nužudyti. Gal nekreipti dėmesio? Vaidinti, kad laukiu visai ne jo, o grožiuosi vaizdu? Nors tada susidaro palankios sąlygos kitoms nepalankioms interpretacijos, kaip antai: ji mane tik išnaudoja, aš jai visai nerūpiu, gyvas aš ar miręs, jai tik reikia mano pinigų ir, kad nuvežčiau prie ežero…

– Tai ateini ar ne? – paklausia lipdamas į automobilį.

Jis įjungia šildymą ir trina rankas.

Pagarsinu DJ Krush.

DJ Krush primena Londoną ir epizodišką susidomėjimą narkotikų prekeiviu Joe. Pamenu apsipūsdavome ir tingiai vartydavomės lovoje nuo ryto ligi sutemų. O tada jis išvirdavo mėtų arbatos ir mes žaisdavome Super Mario Bros.

– Alkana? – apatiškai pasiteirauja.

O kartais mes apsikeičiame vaidmenimis ir jis tampa pasaulio neteisybės sugniuždytu Hamlet‘u. O dar aiškina, kad tvirtai stovi ant kojų.

Nuomojami butai ir pastovūs darbai nieko nereiškia, jei galvoje trečias pasaulinis karas: pykšt, pokšt, tu negyvas…

Pirmas ir antras pasauliniai – trupiniai ant Viešpats stalo palyginus su tuo, kas vyksta mano galvoje.

Kas dedasi jo galvoje? – svarstau žiūrėdama į jo rankas įsikibusias į vairą, – Jei mano galvoje – trečias pasaulinis, tai jo – post-apokalipsė.

Jis įsuka į stovėjimo aikštelę, užgesina variklį ir papūtęs savo goslias lūpas atsisuka į mane:

– Eisi? – paklausia.

– Ne, -atsakau.

Neeinu tik todėl, nes žinau, kad jis įlėks į parduotuvę, pasiims du, tris maisto produktus, kurių vietą užsimerkęs rastų bet kuriame Maxima prekybos centre, prie kasų pasičiups pakelį Marlboro, susimokės ir jau sėdės automobilyje, kol aš vis dar kelsiu sau egzistencinius klausimus pieno produktų skyriuje.

Grįžta nešinas sumuštiniais ir Coca Cola ir manyje vėl prabunda motina. Keista, jog ne vaikai, o būtent vyrai iššaukia manyje tą globėjos instinktą.

Valgome sumuštinius.

Jis nemoka būti su kitais. Jis visada kažko laukia.

– Ko tfu lauki? – dar nesukramčiusi sumuštinio paklausiu.

Jis žiūri į mane eilinį kartą nieko nesupratęs.

– Ko tu lauki? – dar kartą, jau nurijusi, paklausiu.

– Nieko, – tarsteli ir gurkšteli Cola‘os.

– O man atrodo, kad kažko lauki, neišsakai kažko/…

– /… o man atrodo, kad tu nusišneki, – nukerta, supakuoja sumuštinio likučius, žvilgteri į veidrodį ir užveda automobilį.

Pyst, kaip Titanic’as į aisbergą: išgraužk – nieko nebus.

Sustoja prie namų. Žiūriu į jį ir galvoju: visa laimė, kad esu paskaičius socialinės psichologijos knygų ir į visą šitą situaciją žiūriu racionaliai, kitu atveju turbūt trenkčiau jam antausį ir užbėgusi laiptais į viršų, susmukčiau dar net neatsirakinusi durų. Raktai tabaluotų spynoje, o aš verkčiau net pasikūkčiodama, kol iš gretimų butų išlįstų kaimynai arba kol, kuris nors iš jų iškviestų policiją.

Aisbergas tyli, net neprašo išlipti.

Gal laukia, kol pabučiuosiu? Palinksiu, apsivysiu rankomis kaklą ir prisitraukusi arčiau vos vos priglausiu lūpas? Arba čiupsiu už kaklo ir sukišusi liežuvį į gerklę smaugsiu, kol jam sukietės? O gal laukia, kol pakviesiu į viršų? O gal laukia, kol pagaliau išlipsiu? O gal laukia, kol baigsis karas? O gal nieko nebelaukia?

Jis išsitraukia cigaretę ir ištiesia pakelį.

Neatsisakau.

Advertisements
%d bloggers like this: