#weall

Andrew Edmunds restorane ragavome jūros gėrybes ir vilgydamos lūpas Bourgogne Aligote dalinomės įspūdžiais apie keliones, neseniai skaitytas knygas, matytus filmus, apie romantiškus santykius ir kaip neišprotėti besidalinant buitimi su vyru. O tada į pokalbį, tarsi į marškinius žaltys, susirangė Harvey Weinstein. Kelias dienas socialinė žiniasklaida bombardavo pasisakymais, nespėjau skaityti visų prisipažinimų, puolimų, o ir užtarimų, kuriuos vėliau vienaip ar kitaip visi paneigė. O galvoje vis spengė vienas ir tas pats klausimas: kodėl jos visos delsė?

–        Be abejonės, tai kažkam naudinga, – apibendrino susierzinusi.

–        Tikrai, nematau kitos priežasties, kodėl būtent dabar reikėjo atidaryti kirminų skardinę. Visiems žinoma, kad devyniasdešimtaisiais moterims gauti svarbesnį vaidmenį su kuo nors nepermiegojus buvo praktiškai neįmanoma. Nesakau, kad taip turėjo ar turėtų būti, tačiau, kol tai buvo naudinga abiem pusėm, kalbėti apie šią problemą nesiryžo nė vienas. Gal ir laikas buvo nepalankus, visuomenė drąsiau besirengiančias moteris nesusimąstydama nurašinėjo į laisvo elgesio grupę. O seksualinis priekabiavimas vienareikšmiškai buvo moters kaltė.

#metoo buriasi sužeistos pasaulio moterys, #metoo griebiasi šiaudo primirštos garsenybės, #metoo, tarsi tik dabar išsiaiškinusi, apie tūkstantmečius trunkančius galios žaidimus puse lūpų kalba Vakarų televizija, o aš svarstau ar vienu, ar kitu gyvenimo periodu #weall nenudegėme nuo negęstančios olimpinės falo ugnies? Falas nuo seno simbolizuoja valdžią, bendrą dvasingumą, vaisingumą. Valdžia moralaus žmogaus rankose virsta gera energija. Valdžia amoralaus žmogaus gniaužtuose, kaip dujų flakonėlis artėjantis prie liepsnos.

Tai ne lyčių lygybės, ne seksualumo, ne rasės, ne amžiaus, ne religijos (dalinai) problema, problema energijos mainuose, bei abejingume suteikiant valdžią (ir ne vien renkant šalies vadovus).

Kiekvienas mūsų veiksmas yra energija. Skleisdami pozityvią energiją – tampame kosmoso dalimi, – sakė Punk’o Karalienė Dame Vivienne Westwood Royal Albert Hall paskaitoje Londone.  Pozityvi energija pakrauna, svaigina geriau už alkoholį ir narkotikus, – po savaitės dalinosi atradimais Profesorius Monk rudeniškai vėsią pirmadienio popietę žygiuodamas Laisvės Alėja atlapotu paltu.

Viskas prasideda nuo snooze button, tos penkios, dešimt, dvidešimt minučių, gal net valanda, tampa išeikvota energija, nes organizmui iš to jokios naudos. Toks penkios, dešimt, dvidešimt minučių, gal net valanda, galėjusios virsti meditacija, pokalbiu su savimi, įrašu žurnale, perskaitytais knygos puslapiais, palaikančiu komentaru, skambučiu, atliktu to do list darbu, pradžia? Tada dušas. Kasryt vidutiniškai septynios su puse minutės per žmogų, daugiau mažiau šimtas keturiasdešimt litrų per dieną geriamo vandens vienam asmeniui. Vanduo, ateities nafta, naudodami vandenį, mes įgaliname grandinę žmonių ir tai, kažkuriuo gyvenimo periodu, atsisuks prieš mus. Leisdami vandenį, tarsi nebūtų rytojaus, mes nesąmoningai tampame pranašesni už tuos, kurie švaraus vandens turi tiek, kad vos išgyvena. 

Higienos produktai, kuriuos naudojame, prie kurių gamintojų veiklos prisidedame finansiškai. Vargu ar renkantis produktą, kas nors užduoda sau klausimą: ar mano gyvenimo filosofija sutampa su kompanijos vizija? Svarbu, kad skaniai kvepėtume, kad plaukai žvilgėtų, oda akintų skaistumu ir spinduliuotų jaunyste ir, kad nepageidaujamose vietose neaugtų plaukeliai. Tiesa, dabar madinga užduoti daugiau klausimų, tačiau atsakymai į daugumą – nuviliantys ir neretai klaidingi. Pavyzdžiui – migdolų pienas.

Drabužiai, kuriuos dėvime, batai, kuriuos avime, transporto priemonės, kurias pasirenkame, kompanijos, kuriose dirbame, mobiliojo ryšio tiekėjas, kas remia komandas už kurias sergame, programas, kurias žiūrime, straipsnius, kuriuos skaitome, kokios žmonių, kuriuos sekame socialiniuose tinkluose vertybės, kam iš tiesų sakome taip, paspausdami like? Visa tai tik kasdieninės valdžios pavyzdžiai, savotiškas kito įgalinimas.

Esame apdovanoti pasirinkimo gausa, privalome rinktis teisingai. Žinoma, teisingai, kaip ir normalus, sąvokos priklausančios nuo požiūrio, tačiau kiekvieno viduje, yra tas jausmas, gut feeling, instinktyvi reakcija. Rasdami laiko įsiklausyti į save, domėdamiesi aplinka, mokydamiesi, mes plečiame horizontą ir taip išmokstame pasitikėti savo nuojauta. Mumyse lieka mažiau baimės.

Baimė taip pat gali būti skirstoma į grupes, tarkim racionalią, bijai, nes duotuoju momentu gyvybei gresia pavojus, ir nuolankią, tarkim: nepranešiu agentūrai, kad iš kriauklės laša vanduo, nes gali pakelti nuomą; nesiūlysiu gyventi kartu, nes išsigąs įsipareigojimų ir paliks; nepirksiu mažos raudonos suknelės, nes vyrai pagalvos, jog esu nerimta; nekeliausiu viena į Morocco, nes girdėjau, kad moterims ten nesaugu; neprašysiu pakelti algos, nes gali atleisti iš darbo; nekeisiu darbo, nes vargu ar rasiu geresnį; neprisipažinsiu, kad esu gėjus, nes galiu netekti draugų ar (ir) karjeros; nesakysiu, kad išprievartavo susigadinsiu reputaciją ir užsidarys visi keliai; nutylėsiu, nes kenčiantiems dangus.

Žmonės, kaip ir gyvūnai, skirstomi į dvi grupes, dominuojantys ir paklūstantys, dominuojantys dažniausiai klesti paklūstančiųjų baime. Marius Lucka užrašuose iš porą mėnesių trukusios, daugiau nei tūkstančio kilometrų pėsčiomis piligrimystės per Ispaniją iki Portugalijos ir toliau, pasidalino pastebėjimu apie kelyje sutiktus laukinius šunis: Įsivaizduoju, jog mūsų gyvenime yra begalės tokių šunų, kurie stovi skersai kelio. Ir jausdami baimę ar abejonę gali mus suėsti nežengus žingsnio į priekį. <…>  kaukitės, pralaimėkit, bet niekada nepasiduokite be kovos.

Prancūzų aktorė Emma de Caunes pamačiusi Harvey  Weinstein išėjusį iš dušo stačiu pimpalu prisipažino, kad suakmenėjo iš baimės, tačiau stengėsi to neparodyti matydama, kad jos išgąstis tik dar labiau jaudina vyrą. Tąsyk, ji pasirinko nepaklusti ir išėjo palikdama sutrikusį Weinstein’ą, kaip įsivaizduoju, su vystančiu pasitikėjimu.

Pasipriešinimas, psichologinis ar fizinis, reikalauja aštraus proto, čiūčiuodami save nuolankios baimės pataluose, rizikuojame prarasti pasitikėjimą reikalingą tokiose ir panašiose situacijose. Tikindami save, kad esame nepajėgūs kažką pakeisti, galiausiai tampame tais baikščiais nepatikliais padarais, kuriuos sumedžioja net ir neišalkę žvėrys,  dažniausiai iš nuobodulio ir neturėjimo ką veikti.

Šiuolaikiniame pasaulyje labai lengva pakliūti į spąstus, kažkas užlenda eilėje, pardavėja atiduodama grąžą apgauna keliais eurais, kažkas, tarsi apsirikęs išsineša iš baro svetimą paltą, kažkas įsėda į neiškviestą taksi, sugrįžus į nuomojamą butą randi savininkę sėdinčią balkone ir rūkančią ne savo cigaretes, darbe išdrįsti atsiverti kolegai, o kitą rytą visas ofisas jau žino apie nepavykusius santykius, vyras, su kuriuo miegi, niekad neišsitraukia piniginės pirmas, bei jau pusmetį gyvena namuose, už kuriuos nemoka, ir veikiausiai miega su kaimyne iš antro buto, bankas dosniai leidžia švaistyti pinigus, kurių neuždirbi, kad nusipirktum daiktus, kurių nereikia, vien tik todėl, kad apranga ir restoranai, kuriuose lankaisi, bylotų apie statusą, kurio neturi, o tada negali išeiti iš darbo, negali reikalauti aukštesnės algos, viršininkas pradeda jausti baimę ir gal net nesąmoningai ieškoti priekabių. Virtinė neapgalvotų sprendimų paskatintų nuolankios baimės ir net nepastebi, kaip atsiduri kampe.

Maištauti, tarsi visada būtume keturiolikos, taip pat nėra sprendimas, tačiau kartais verta iškelti vidurinį pirštą ir garsiai pasakyti fuck this shit.

Neretai praktikuoju šį pratimą, kai tik pradedu jausti, kad gut feeling is kicking in, sakau sau: fuck this shit. Ir, jei akimirksniu palengvėja, žinau – situacija reikalauja sprendimo.

Žinoma, visa tai galioja, kai turime pasirinkimą, kartais būname nuėję taip toli, kad nebėra, kur trauktis, kartais, turime per mažai galios, ką nors pakeisti, tačiau niekada nereikia susitaikyti ir tylėti nuleidus galvą. Kažkodėl manyje gyvas tikėjimas, kad visada atsiras, kas išklausys.

Advertisements
%d bloggers like this: