DIEVE, SAUGOK KARALIENĘ: THE APPOINTMENT

O buvo taip, kaip jis ir išpranašavo. Jis, kuris pasakė, kad netrukus vengsiu eiti toliau nuo namų, o išvykusi ieškosiu viešbučio šalia, kurio būtų ligoninė.

Gyvenu penkiolika minučių nuo Homerton Hospital, Lea Surgery, kurioje lankausi, mane pažįsta beveik visi daktarai ir seselės, per kelis metus spėjau pasitikrinti nuo visų (pavojų keliančių) ligų, mane be didelių ginčų siunčia pasidaryti šlapimo, išmatų, bei kraujo tyrimus. Ir visų jų atsakymai tik dar ir dar kartą patvirtina, kad esu sveika. Kartą per klaidą, gavau priminimą, apie vizitą. Pamaniau, kad veikiausiai aptarti atliktų tyrimų rezultatus. Niekada neatsisakau, kelionės pas gydytoją, todėl ir šįsyk pasinaudojau proga anksčiau pasprukti iš darbo.

  • Labas vakaras, atsiprašau, kad teko palaukti, kuo galiu padėti?
  • …, – Pirmąsyk gyvenime galvoje ginklus sudėjo visos mintys, pirmąkart gyvenime manęs nekankino jokie įkyrūs simptomai, ji užklupo mane netikėtai, todėl po ilgos pauzės, tam, kad laimėčiau sau daugiau laiko, paklausiau, – o kaip mano kraujo tyrimas, viskas gerai?
  • Pažiūrėkim, – mieguistai tarė, taip prišildytame kambaryje sunku neužmigti, – viskas gerai.
  • .. klausykit, turiu dar vieną klausimą, kartais sunkiai ryju maistą, o gerklėje regis įstrigęs plaukų gumulys, – sugalvoju, kas kartais mane kankina, bet ne taip įkyriai, kad užsirašyčiau pas gydytoją.
  • Aha, – žiūri į mane pavargusiomis, kiek rizikingai primerktomis akimis, nes dar milimetras ir ji užmigs, tada išsitraukia iš chalato kišenės švieselę ir paliepia, – išsižiok.

Po minutėlės ji informuoja, kad nieko nemato ir papasakoja, ką turėčiau daryti, jei tai kartosis. Tuo metu, man šiek tiek gėda, kad švaistau jos laiką, kurį ji galėtų leisti, kur kas turiningiau, pavyzdžiui miegodama, bet vis vien, prieš išeidama paprašau recepto.

Kankinuosi lengva hipochondrijos forma, tai psichologinis sutrikimas, kai dvasiniai konfliktai pasireiškia bendro nerimo ir išgalvotų ligų forma. Kai tai supratau, kaskart pradėdama vardinti negalavimus gydytojo kabinete, perspėju, kad veikiausiai man viskas gerai. Fun for me, girdžiu juos sakant, bet nieko nepadarysi, toks jų darbas. Tiesa, visi reaguoja skirtingai, vieni tėviškai ramina, patikindami, kad nuo sinusito tikrai nemirsiu, bei palaimina atsisveikindami, kiti kažkiek pajuokauja, sakydami, kad būti ištiktam infarkto, tai tas pats, kas laimėti loterijoje, nutinka vienam iš milijono, treti pasiteirauja ar susitvarkysiu su stresu, ar norėčiau su kuo nors apie tai pasikalbėti.

  • Pasikalbėti? – pasitikslinu, nuojauta kužda, kad horizonte ryškėja dar vienas pasimatymas su profesionalu.
  • Taip, galiu nusiųsti pas profesionalą, – bingo! – Ar susitvarkysi pati?
  • Jei yra tokia galimybė, gal nusiųskit? – nei iš šio, nei iš to susikuklinu.

Taip susipažinau su aukštu tamsaus gymio vyru, kuris pirkdavo batus iš Shoe Zone, mūvėjo pilkšvas kostiumines kelnes ir nuskalbtus tamsių tonų marškinius, ilgus į dredus suveltus plaukus apvyniodavo plačiu raišteliu,  o į mano samprotavimus trumpai reaguodavo žodeliu: brill. Kartą prie jo apsiverkiau ir kaip tyčia, tąkart Kleenex vienkartinių servetėlių dėžutė buvo tuščia, jis kelias minutes nepatogiai stebėjo mane per visą veidą terliojančią nubėgusį tušą, kol susiprato atsiprašyti ir atnešti servetėles iš kito kabineto. Jason’as užduodavo daug namų darbų, kurių beveik niekada neatlikdavau stropiai, liepdavo sėdėti prie lango ir stebint gamtą stengtis apie nieką negalvoti. Koksšūdaskokianesąmonėmantaivisainepadedaommmmmokokiatrapiakimirkakokstrumpasgyvenimasašveikiausiaisergunepagydomaliga<…> per penkiolika minučių, kol į kabinetą sugrįždavo terapeutas prasukdavau bent kelis scenarijus. Todėl labai neliūdėjau, kai po trijų mėnesių valandos seansų, Jason’as pranešė, kad pasitaręs su komisija siunčia mane pas kitą specialistą.

Specialistė, kurią sutikau ir, kurios vardą kaskart pamiršdavau, buvo nenusakomo amžiaus moteris, su nedažytais bob’u kirptais per vidurį perskirtais plaukais, kiek tįstelėjusia krūtine, pilkšvu močiutės megztuku ir blauzdas siekiančiu beformiu sijonu. Jos švelnus pernelyg rūpestingas tonas, mane vargino ir kai po kelių mėnesių ji prisipažino besilaukianti, vos susilaikiau nesušukusi: I knew something was up! Išsiskyrėme prieš Kalėdas, ji pažadėjo perleisti mane į patikimas rankas, o aš linkėdama lengvo gimdymo, mintyse negalėjau patikėti, kad ir vėl teks kažkam viską pasakoti nuo pradžių.

Praėjo keli mėnesiai, kol man vėl paskyrė terapeutę. Skeptiškai žvelgiau į visą šią praktiką, manęs nebedžiugino savaitiniai susitikimai. Pradėjau manyti, kad veikiausiai viską išsigalvoju ir galiu pati susitvarkyti su savo problemomis, kaip tai iš kartos į kartą darė mano giminė.

  • Depresija? – keistai pabrėždama balses stebisi mano mama, – Mūsų laikais nebuvo tokio žodžio ir visi išgyveno, o dabar biškį, kas ir depresija.

Dažniausiai taip Ji kalba tada, kai trūksta kantrybė klausantis mano mono spektaklių, kuriuose dramatiškai dūsauju sakydama, kad man depresija.

Mano mamos laikai – Sovietų Sąjunga, kada psichiatrija buvo naudojama susidoroti su oponentais, kurie prieštaraudavo komunistinėms dogmoms.

Depresija, rimta liga, bei tokia pat pavojinga, kaip bet kuri fizinė diagnozė, kaip tarkim cukrinis diabetas ar plaučių melanoma.

Pabandykite įsivaizduoti gyvenimą juodojoje skylėje, kankinamiems pastovaus beviltiškumo jausmo, žvelgdami į ateitį, kaip į dar vieną praradimą, kur niekas nekinta ir Jūs turite mažai (jei iš vis) galios, ką nors pakeisti. Jums nebeįdomi kasdieninė veikla, nieks nesuteikia laimės, džiaugsmo ar malonumo. Ilgainiui pradingsta apetitas, o gal negalite sustoti valgyti, nes maiste randate komfortą? Rytais negalite išlipti iš lovos, arba dar baisiau, beveik nebemiegate, Jus pykina, svaigsta galva, jaučiate nerimą, kartais nebevaldote pykčio, nebetoleruojate aplinkos. Jums pastoviai trūksta energijos, kankina nuovargis ir net nedidelės užduotys virsta sekinančia kančia. Jums sunku susikoncentruoti, priimti sprendimus, pradedate jausti fizinius negalavimus. Jūs jaučiatės kaltas, negailestingai kritikuojate save dar labiau apsunkindamas situaciją, kai nebėra išeities laimę randate žudydami save: alkoholyje, narkotikuose, azartiniuose žaidimuose.

Dauguma ligos aprašymų internete turi prierašą, kad pajutę bent kelis iš išvardintų simptomų, turite nedelsdami kreiptis į gydytoją. Nepatarčiau laukti, kol pečius užgrius dangus pakasdamas šešios pėdos po žeme. Nenusukčiau akių, jei artimas išsiduotų besikankinąs. Nemeluočiau, kad suprantu, kaip jis/ji jaučiasi, nes iš tiesų neturiu žalio supratimo, ką reiškia būti kito žmogaus kailyje. Ir be abejonės nešiepčiau, nesijuokčiau ar kitaip užgauliočiau, nes tai mažų mažiausiai neetiška, arba kaip pasakė savižudybių prevencijos biuro darbuotoja, tai būtų tas pats, kas, pavyzdžiui, dėti į internetą rotavirusine infekcija užsikrėtusio  viduriuojančio ligonio video ar nuotraukas ir komentaruose vadinti jį apsišikėliu. Tiesa, jos pastaba buvo adresuota į kiek keblesnį atvejį, kaip antai psichoze sergantį asmenį, kuris afekto būsenoje žodžiais ir net fiziškai užgauliojo praeivius, o kažkas visa tai užfiksavęs be konteksto atidavė interneto komentatorių teismui.

Tai kiek ekstremalesnis pavyzdys, tačiau nejautrumas kasdieninėje aplinkoje egzistuoja; kiek kartų esame nerūpestingai numoję ranka į kažkieno nedrąsius bandymus atsiverti?

Pagaliau atsivėriau Ella’ai, trečiajai savo terapeutei, kuri priminė Greta Gerwig personažą filme Frances Ha ir pagaliau suprato, netildė, bei leido kalbėti apie viską, kas mane neramina. Ji pasiūlydavo išeičių, apie kurias, besisukdama savo rate, nebūčiau net pagalvojusi. Ji neteisdavo, kai pasakodavau apie tai, kaip sugriuvo mano pasaulis nesugebėjus išsirinkti filmo Netflix’e, ji pritariamai linksėdavo galva, kai prisipažindavau, kad man gėda pagalvojus, jog kiti žmonės turi realių problemų. Tačiau ir vėlgi, svetimų bėdų nepasversi.

Nerimas, kurį patiriu kankinama neadekvačios baimės, galbūt ir neprilygs pogimdyvinei depresijai, netekties skausmui, potrauminei reabilitacija, stresui, kurį patiria nuolat žeminamas žmogus ar pan. Bet, tai mano nerimas ir neretai jis būna stingdantis ir tai, kad nebijau apie tai kalbėti, jau yra žingsnis į gijimą.

Visiems būtų neprošal pasikalbėti, ne su draugu, mylimuoju ir tikrai ne su kunigu, nes jie, nors ir norėdami gero, kaip antai mano mama kartą ant įtrūkusios kremzlės uždėjusi šiltą kompresą, iš tiesų, padarys Jums meškos paslaugą.

Esame įpratę semtis gyvenimo būdo patarimų iš Vakarų, o ten jau, mažų mažiausiai kelis dešimtmečius, net psichologai turi savo psichologus ir žmonės neatsidangsto sopulių per šventinę vakarienę, neprašo damos iš dešinės pirštu patrinti šunvotės, o pono iš kairės paberti druskos ant dar neužgijusios žaizdos. Gal Vakarai šiuo metu ir būtų per didelis minties šuolis, tačiau Lietuvoje vis daugėja, kad ir baugščiai, kad ir eksperimentinių, projektų, norinčių suteikti žmonėms daugiau žinių. Ir tai, kad nebijome apie tai kalbėti, jau yra žingsnis į gijimą.

 

Advertisements
%d bloggers like this: