MIRAŽAS

Miražas – visa tai/…

–         /… prasideda/…

–        /… nieks mūsų čia nelaukia, šneka tik daug. Ar pirmas kartas? Visi čia mėgėjai pašnekėt, pasiskųst ypač: ai ai ai, kaip blogai, išvažiuoja jaunimas, protai nuteka. Kurie protai, tuos kuriuos dulkino per visas pamokas įskaitant fizinį lavinimą ir darbelius?!

–         Bet gi ne tik šneka, susigrąžinti bando…

–         Negadink nervų! Akinius nusivalyk, – tyla, – rimtai, sakau, nuo kavos garų aprasojo. Gerai. O dabar paklausyk, ką šneku, kol dar ir mano protas samanom ir kerpėm neapaugo.

–         Klausau, – ji siurbteli balintos kavos ir aš suprantu, kad tai bus dar vienas bergždžias lojimas ne į tą medį.

–         Ne, padarom kitaip… Pasakyk, ko tu čia sėdi?

–         Kaip tai?

–         Pelyte, jei taip ir toliau, tapsi (jei dar neesi) vaikščiojantis lavonas, žmogaus iškamša, lobotomizuotas debilas. Televizorių žiūri?

–         Žiūriu, – ji klusniai linkteli galva, o aš prisidegu cigaretę.

–         Nebežiūrėsi, girdi? Grįžusi namo išjungsi tą skaitmeninę velnio dėžę ir įdėsi skelbimą į mainyk.ltskelbiu.lt ar dar kokį kitą iki skausmo neskoningą padelius laižančio web dizainerio sukurtą elektroninį puslapį, kuris naudingas tiek, kiek Lietuvos Respublikai seimo rinkimai. O! Kad jau užkabinome šią temą…  – nukratau pelenus ir stebiu ją įsmeigusią stiklinį žvilgsnį į kieme besidulkinančius šunis, – Gal dar kavos?

–         Ne ne ne…

–         Ar galiu pasiteirauti, už ką gi balsavai, pelyte?

–         Nebalsavau, – nunarinusi galvą prisipažįsta, tarsi būčiau jos nuodėmklausys.

–         Va tai tau…

–         Rinkimai, kaip loterija, kurioje niekad nelaimi. Balsuoji balsuoji, o aukso puodo, kaip nėr, taip nėr.

–         Skundies, pelyt, tačiau tuo pačiu reiški nepasitenkinimą valdžia, vadinas dar ne viskas prarasta! Duokš paspausiu dešinę… ko taip nedrąsiai? Bijai, kad viena ranka spausiu, kita iš kišenės piniginę su banko kortelėm ir asmens dokumentais ištrauksiu? O grynųjų turi?

–         Ne ne ne… – ji nervingai krizena viena ranka nepastebimai traukdama rankinuką arčiau savęs.

–         Geri mano kavą, iš mano puodelio, mano namuose ir bijai, kad apšvarinsiu? – nuleidžiu rankas.

–         Nevalingai aš, atleisk.

–         Nevalingai, – prunkšteliu, – nors, jei operhouse‘e iš drobinio maišelio palikto rūbinėje per naktį dingsta kanceliarinės prekės, kaip antai pieštukas, trintukas, tušinukas ir korektorius, nėra ko per daug stebėtis ar ne?

O toliau užgula nepakeliama tyla. Gyvas tarp mūsų tik besirangantis cigaretės dūmas kylantis iš peleninės.

Jei turėčiau darbą su ja nebendraučiau, rasčiau pasiteisinimų atitolinti susitikimą, tačiau dabar ji žino, kad didžiąją laiko dalį  praleidžiu namie.

Užsuka kasdien, pasak jos, netyčia, eidama pro šalį. Ne nuostabu, nes gyvena ji aukštu aukščiau. Kartais pro šalį eina ne viena, atsiveda ir šunį, visų draugą, Rikį, kuris laksto išsižiojęs po namus, kol nenusivelia kojos…

–         …kiemo sargas Sigitas priimtų palankesnius valstybei sprendimus. Galvoji tuščiažodžiauju, kaip ir visi?

–         Kodėl? Net ir aš priimčiau geresnius sprendimus.

–         Abejoju, bet štai Sigitas… jis kaip Big Brother, kurio buvimo nejauti, bet žinai, kad jis viską stebi, jis visur.

–         Kas?

–         Si- gi- tas, net ir dabar, matai šluotkotis kyšo? Sigitas po langais, klausosi, ką šnekam…- praveriu orlaidę, – Sigitai, ei! Pasirodyk! Gal kavos? Sigitai? Tyli, apsimeta, kad yra nematomas. Ech… Žinai, pelyt, kas manęs nepaliauja stebinti, viską žinau- nieko nedarau fenomenas. Lietuvoj, durnių nėra. Tikrai tikrai, paklausk kada kieno nors, taip ir klausk: durnas gal? Ką atsakys, kaip manai?

–         Duos į galvą.

–         Duos. Nes įžeidei. Ne šiaip sau gi. Pas mus tik viens už kitą protingesni gyvena, visi gudrūs, gudresni, o gudriausi – valdžioje. Kad ir vakarykštė situacija prie baro, sąstingis, kitaip ir nepavadinsi, du barmenai ir šimtas ištroškusių galvų, kaip atsistojau į eilės galą, taip ir nepajudėjau, ir gėrimo nenusipirkau. Ir žinai kodėl? Todėl, kad nieko nepažinojau, nei baro savininko, nei barmenų, nei koncertuojančios grupės.

–         … ir bedarbė esi tik todėl, kad neturi pažįstamų?

–         Ne, todėl, kad mano pavardė ukrainietiška.

–         …

–         Gerai, kad mus dar Europos Sąjunga prižiūri, mes kaip vaikai invalidai, nepajėgiam vieni, mažos šalies kompleksas…

–         Patys mes sau tuos kompleksus įsikalbėjom.

–         O! Bravo! Bra-vo! Tiesa, apie mus gi nieks nieko nešneka, mažai, kas apie mus apskritai žino. Paranoja. Mes kaip pacientai ūmių psichozių skyriuj…

–         Gal iš tingulio visa tai?

–         Apsileidimo. Gal dar kavos?

–         Neatsisakysiu.

–         Ne ten energiją koncentruojam. Pykstam, ginčijamės, kumščiais mosikuojam, urzgiam, lojam, kandam ir t.t. nesuprasdami, kam nuo to blogiau?

–         Mhm…

–         …ir nieks nebekuria iš idėjos, visi valgyt nori. Visiems duonos reikia, matai, kitiems dar ir sviesto. Pagal tokias išvadas – Lietuvoj sočiau pavalgo tik televizijos žurnalistai. Kiti užsidirba tik ant mokesčių. Bet, kaip pasakė Erlickas, iš bado irgi nieks nemiršta. Todėl džiaugtis verta!

–         … sakyk, o dėl kokios priežasties tada grįžai?

–         Ne pirma, pelyt, ir ne paskutinė šito klausi. Apkvailino mane, aukso kalnus žadėjo, būrė, kad yra darbo vietų, kad laukia su naujom patirtim mūsų, tautos išdavikų… Nemeluosiu, grįžt neskubėjau, knygų paskaičiau, kalbą palavinau, kitas tautas pažinau, juodo ir balto mačiau…

–         O dabar?

–         O dabar aklina tamsa, kaip košmare rėki, bet neprarėki, uždarytas dėžėj su daugybę durų, beldi, tačiau nieks neatidaro, nes tose žadėtose darbo vietose bezdantys senjorai. Kaip manai, pelyt, kodėl visi spėja, kad Lietuvoj gerai bus po kokių dvidešimties metų, ne anksčiau?

–         …

–         Nes pensininkai išmirs.

–         Kaip nežmoniška šitaip kalbėt…

–         Na jau, na jau… visi gi mirsim, nori nenori. Kam tas smerkiantis žvilgsnis išduodantis tavo naivumą? Gyvybės ratas, tai, pelyt…

Pelytė atsistoja, padėkoja už kavą ir apsikabinusi rankinuką patraukia durų link. Stebiu ją pro durų akutę lipančią laiptais į viršų atgal į savo niūrią realybę. Pelytė jau trisdešimt metų dirba kirpėja jaunimo kirpykloje, ištekėjo gan jauna, sako, kad iš meilės, bet aš turiu prielaidą, kad dėl buto. Dažnai girdžiu ją kivirčijantis su vyru, po to klausausi jos raudos, kai vyras neapsikentęs jos moralizavimų užčiaupia pelytę kumščiu, kartais smaugia, kol ji ima dūsti ar netenka sąmonės, tada atvažiuoja greitoji pagalba ir išveža pelytę į ligoninę. Ligoninėj pelytę lanko jos mokyklinio amžiaus vaikai, iš kurių mokykloje visi juokiasi, nes jie rengiasi pigių rūbų parduotuvėje per akciją pirktais rūbais ir valgo iš namų atsineštus pietus.

Advertisements
%d bloggers like this: