Penktadienis, lapkričio 10

Tris metus, nuo tada, kai re-emigravau į Londoną, planuojame eiti į nemokamo savaitinio žurnalo Stylist renginį, kuriame, kaip įsivaizduojame, turėtume atrasti savo giliai slypintį moteriškumą. Prieš mėnesį parašiau Veronikai, kad šiais metais tikrai turime nuvaryt. Ji nenoriai sutiko. Nusipirkau bilietą ir nusiunčiau jai patvirtinančio elektroninio laiško screenshot. Ji atsakė tuo pačiu. Kitądien paprašiau laisvadienio. Likus savaitei, Veronika atsiuntė žinutę, kad atostogų gauti nepavyko, tačiau patikino, kad po darbo atvažiuos tiesiai į renginį. Tądien pradingo visas laukimo jaudulys.
9 am Oskaras prabudo anksčiau. Jo pirmas klausimas rytais būna: ką valgysim? Pradžioje, mane, tai gerokai erzino, aceit tokio žemiško klausimo santykiuose neturėtų būti, bet dabar ir pati su nekantrumu laukiu ryto, nes ir man įdomu: kas visgi pusryčiams?
10 am Šįryt pusryčiams kiaušinienė su garlic pitta bread ir pomidorais. Ir, be abejo, kava.
11 am nusprendžiu, kad sulauksiu Veronikos, gal net pasitiksiu ją King’s Cross ir kartu rasime kelią į Kensington Olympia.
12 pm Oskaras apsimeta, kad dirba, sakau apsimeta, nes daugiau laiko praleidžia kalbėdamas su manim, vartančia žurnalus. Darbe dabar pastatytas stovas, kuriame mėnesio pradžioje nemokamai galiu susirinkti populiariausius žurnalus, pradedant Harper’s Bazaar ir baigiant Traveller. Didelė laimė. Susirenku visus ir dar paimu draugams. Apsauginis ir administratorės visada šypsosi, paranoja, sako, kad veikiausiai užsidarius lifto durims visi trys juokiasi balsu.
2.30 pm Randu praleistą Veronikos skambutį. Perskambinu, ji, žinoma, nekelia. Nuojauta kužda, kad specialiai. Veroniką užpisa, kai nekeliu ragelio, o kai pakeliu ji nustemba ir atsipeikėjusi pradeda rėkti. Parašau žinutę, informuodama, kad išeisiu vos papietavusi.
3 pm Oskaras užkaičia espresso. Prisigaudėme šitų bajerių pavasarį keliaudami po pietų Europą, Riva del Garda net nusipirkome po Bialetti kavos virdulį. Susisuku cigaretę ir prisipažįstu, kad vėluoju, jis net nemirkteli, jau žino, kad vėlavimas mano šeimoje perduodamas iš kartos į kartą: vėluodavo močiutė, vėluoja mano tėvas, vėluoju ir aš.
3.30 pm Kūlversčiais lekiu į Liverpool Street, pakeliui užsuku į café ant pirmos platformos, ten vakar nespėjau pasiimti flat white, nes atvažiavo traukinys, o mano puodelį, praktiškai iš panosės, nugvelbė savanaudė žiurkė. Po to sėdėjo priešais mane išsiviepusi ir visą kelią net neprilietė puodelio lūpom. Vos pravėrus duris, italų kilmės barista patraukia kavos aparto link. Flat white? – klausia. Aha, – sakau ir įtempusi užpakalį žvilgčioju į laikrodį.
3.35 pm patenkinta sėdžiu pustuščio vagono gale, siurbčioju balintą kavą ir skaitau Bridget Jones diary. Pro langą šviečia vėlyvo rudens saulė, pradeda veikti prieš pusvalandį išgerta tabletė nuo galvos skausmo. I’m in heaven, – galvoju. Please remember to take all your personal belongings with you when you leave the train, – po dešimties minučių primena audio įrašas.
3.55 pm sėdžiu prie NatWest bankomatų, skaitau ir bandau neišsibalansuoti. Veronika žaidžia kantrybe.
4pm Vis dar skaitau. Vis dar neišsibalansavusi.
4.25pm King’s Cross’e ieškau Veronikos, kol ji bando surasti mane. Kur esi? – klausiu. King’s Cross, – sako, tarsi, tai būtų Kauno Soboras. Tai blet, – išsibalansuoju.
4.40 pm Susitinkam. Pasidėk, tą supistą knygą, – tarsi, būčiau jos pavaldinė liepia Veronika. Turiu pabaigti, keli sakiniai ir galėsiu užlenkti puslapį, – kalba mano OCD. Pradžia, kiek įtempta, – pagalvoju, – bet, gal įsibėgėsim? Nors mieliau gulėčiau lovoje. Gali pamasažuoti petį? – stovint ant Piccadilly line platformos klausiu. Ji nesako nė žodžio tik varto akis. Atnešiau žurnalą, – pasidalinu ir traukiu kelių šimtų puslapių leidinį. O aš tau atnešiau vazoną, medžiui pasisodinti, pasineši? – klausia. It’s not going too well, is it? – gailiuosi atsikėlusi. Noriu ten eiti tiek pat, kiek tu, – apsimeta, kad skaito mintis. Jei nenori, nevažiuok, – balta juoda. Ir nevažiuosiu, – užsispiria, apsisuka ir nueina.
Nežinau, kokia Veronikos problema, bet mes profilaktiškai susipykstame, kas du tris metus, kai abi mažiausiai to tikimės. O tada tylime pusmetį, metus ar du, kol galiausiai sugrįžtame viena pas kitą, kaip paklydę šunys.
4.45 pm Traukinyje užimu laisvą vietą, išsitraukiu knygą. Galvoju, kad turėčiau jaustis blogiau, bet susiginčijome taip greitai, kad net nespėjau nei normaliai supykti, nei apskritai suprasti, kad ji kartu nebevažiuoja.
8 pm Randu Oskarą kepant lašišą, jam įdomu, kaip man sekėsi ir, kiek išleidau. Prisipažįstu, kad galimybių išleisti buvo apie du šimtus, maždaug tiek pat, kiek boutique’ų. Pasiėmiau complimentary drink, pasižiūrėjau catwalk, pasiklausiau kelių neįkvepiančių pokalbių apie sielos ir kūno santarvės svarbą mityboje, gender pay gap, Sex & the City style prezentacijos apie tai, kad meilę galima surasti visur, jei tik padėsime telefonus ir apsižvalgysime, buvo anšlagas – skalaudama salotas papasakoju. Tai dabar ieškosi meilės? – erzina. Dar su surasta nesusitvarkiau.
10 pm Elektroniniame pašte randu pakvietimą į Lenos vestuves, su video. Užsimanau parašyti Veronikai.
10.30 pm Vis dar negaliu patikėti, kad kažkam gali šauti mintis sukurti vaizdo įrašą ir elektroninį puslapį apie pasiruošimą vestuvėms. Taip pat negaliu patikėti, kad ištvėriau pusvalandį su niekuo apie tai nepasikalbėjusi. Oskaras nesiskaito, jis nepažįsta Lenos ir video vertino, kaip profesionalas, iš montažo pusės.
Kartais negaliu patikėti, kad pasaulyje yra tokių tyros širdies žmonių.
Advertisements
%d bloggers like this: