Sekmadienis, lapkričio 12

10.30 am Negaliu pramerkti akių, norėčiau miegoti visą dieną. Turiu nuojautą, kad pavyktų. Gal net kelias iš eilės? Tik todėl, kad lauke šalta, bei tamsu. Plius, šoktelėjau aukščiau bambos ir susigalvojau, kad rašysiu dienoraštį, spausdinau iki keturių ryto.
Spausdinau ir gailėjausi, nes vis vien niekas neskaito. Oskaras irgi neskaito, apskritai, jau trečias mėnuo niekaip negali užbaigti Mažojo Princo, kurią lauktuvių parvežiau iš Paryžiaus. Tačiau neleidžia ir pasiduoti: fantazuoja, kad vieną dieną mane kas nors pastebės. Sakau, kad man jau trisdešimt ir, jei per penkiolika metų nieks nepastebėjo, tai gali būti, kad tas laikas praėjo ir visa likusį gyvenimą rašysiu į Kauno Žinias. Jis nesutinka, sako, kad amžius nebeturi reikšmės ir dabar viskas įmanoma.
Gal guodžia ir save?
10.50 am Tvirtai nusprendžiu, kad noriu sausų pusryčių su pienu ir aviečių jogurtu, visa tai valgau lovoje, geriu karštą juodą kavą ir žiūriu Sex & the City. Oskaras priverstas sėdėti su ausinėmis ir jam neleidžiama su manimi kalbėtis.
11.05 am Atrašinėju žinutę, vakar susitariau, susitikti vėlyvų pusryčių. Prisipažįstu, kad dar guliu lovoje ir, kad verkiant reikia nusiprausti, o dar tas neblėstantis noras mažumėlę pasivaryti pataluose… Sutariame atidėti vidurdienio pasimatymą pusvalandžiu.
12 pm Pagaliau atsikeliu.
12.28 pm Šūdas! – rėkiu palinkusi prie Oskaro ausies, – už dviejų minučių turiu būti Lele’s, kaip sugebėjau trisdešimt minučių prabūti vonioje?
Oskaras nepraleidžia progos pakomentuoti, kad a) jis žinojo, kad vėluosiu b) dažniausiai užtrunku ilgiau c) jis nesupranta, kaip sugebu pavėluoti susitarusi susitikti kitoje gatvės pusėje
12.45 pm Lele’s kavinė, kurioje trys staliukai, kaip visada – sausakimša. Padavėjos: italė, kurios klausantis net anglai pradeda kalbėti su pietų Italijos regiono akcentu, lenkė, kuri įsivaizduoja, kad žino angliškų dainų tekstus ir galvoja, kad moka dainuoti, bei pagalbinės mergaitės, kurios atrodo, kaip perkeltos iš šeštadienio naktinio klubo scenos, kur už baro pilstė tekilą, o dabar nešioja išalkusiems hipsteriams plaktą kiaušinienę.
Stovėdamos keturių kvadratinių metrų patalpoje – sugebame prasilenkti. Rašau Aniai žinutę, kad viršuje nėra staliukų, o apačioje – langų, besiūlant susitikti kažkur kitur, gaunu pranešimą, kad ji užsisakinėja ir lauks manęs rūsyje.
Ania pažinau Briuselyje, tuo metu, ji dirbo finansų departamente, viename iš nuobodžių ofisų, savaitgaliais išvykdavo prasiblaškyti į gretimus miestelius, kartais fotografuodavo ir vis rečiau rašydavo straipsnius apie madą, mėgėjiškame tinklaraštyje, kuriuo slapčia žavėjausi. Vėliau Ania pradingo iš akiračio, kaip dažnai nutinka ofise yrantiems kūnams. Ir jau maniau, kad niekada jos nebepamatysiu, kol vienądien pasiekė žinia, kad Ania Londone. Per tris metus, kol vytau po LED ofiso lempomis, ji sužydėjo gražiausiomis spalvomis studijuodama fashion styling. Ir šįryt taškėsi energija, kaip Jackson Pollock aliejiniais dažais.
5.45 pm Sekame viena kitą po Sainsbury’s skyrius, kol susitinkame eilėje. Ania, prisikrovusi krepšį vaisių, daržovių ir kiaušinių, nedrąsiai klausia, koks mano santykis su tauriaisiais gėrimais, prisipažįstu, kad Pinot Noir – neatsiejama vakarienės, o ir gyvenimo dalis. Matau, kaip jai palengvėja, sako, kad užėjusi į parduotuvę išsyk užsimano vyno.
Susimoku už šampinionus ir grietinėlę, grįžtu atgal ir pasiimu Pinot Grigio.
6 pm Oskaras paskendęs brėžiniuose, vakarienę gaminu viena. Jaučiuosi išnaudojama, bet nieko nesakau, kaupiuosi.
7 pm Plaunu indus. Kaupiuosi.
7.20 pm Išvadinu Oskarą kaušu. Jis juokiasi.
9 pm Pabandau prisivilioti Oskarą į lovą, atmestinai. Sakau, kad trumpam. Jis sako, kad galiu pamiršti.
9.15 pm Pamirštu ir užmiegu skaitydama.
12.20 am Pamerkiu akį ir regiu Oskarą su Pringles Original pakuote rankoje, įsmeigusį žvilgsnį į ekraną, žiūrintį krepšinio varžybas, ir manyje prabunda slibinas. Oskaras skausmingai nuryja traškutį ir dar kelias valandas prasėdi dirbdamas aklinoje tamsoje, nes man rytoj į dar-bą.
Advertisements
%d bloggers like this: