DIENORAŠTIS: Antradienis, lapkričio 14

7.25 am Dienoraščio rašymas atima, kur kas daugiau laiko nei tikėtasi, jau kelias dienas vagiu miego valandas, kad spėčiau su gyvenimu. Vis dar abejoju, kad kas nors skaito.

8.45 am Vis dar namie, jau gerokai vėluoju, bet negaliu išeiti neišgėrusi maisto papildų.

8.50 am Pamiršau užtraukti užuolaidas. Kariauju savyje svarstydama: ar parašyti žinutę sugyventinei, ar susitaikyti, kad visądien praeiviai žiūrės pro atvirus langus ir analizuos: sprendžiant iš nusidėvėjusios kiliminės dangos – ji uždirba vidutiniškai, lova – nepaklota, turbūt ir vėl vėlavo į darbą, miega su vilnonėmis babytės megztomis kojinėmis, not sexy ir tikrai emigrantė, iš šiaurinių šalių, veikiausiai – Sovietinio bloko. Susitaikau, geriau kentėti išgalvotą žmonių teismą, nei prašyti dar vienos paslaugos, dabar tarp mūsų itin įtemptas laikotarpis: apsimetame, kad negyvename kartu ir jau kelias savaites meistriškai viena kitą pralenkiame dviejų kambarių bute.

9.20 am Pavėluoju dvidešimt minučių, rašau Janusz, kad neveikia CIS ir, kad sumaišiau platformas, todėl pražiopsojau traukinį, kitas – atšauktas, priduriu, kad I’m not even making this shit up. Jis juokiasi, sako nesijaudinti. Jau trys metai kaip nesijaudinu, nebent radusi žilą plauką. Kalbant apie žilus plaukus, must not forget nusipirkti keturias tūbeles skirtingų dažų iš Pak‘s ir užsiregistruoti pas Rajisą, kirpėją Jaunimo kirpykloje, Kaune, kur niekas nesikeičia jau mažiausiai dvidešimt metų, žinau, nes tiek metų ten kerpuosi, nei interjeras, nei pačios kirpėjos.  Plaukų stilistė, kuri gyveno gatvės gale ir priimdavo vos panorėjus, išsikraustė į Meksiką. Paskutinį kartą, kai ją mačiau, džiovino priauginamus plaukus ir sakė važiuojanti ieškoti vyro. Vėliau, Instagram‘e mačiau, kad yra teisingame kelyje ir jau susirado kelis boys.

9.40 am Skandinu sausus pusryčius piene ir neapgalvotai pasisveikinu su bendradarbe iš Human Resources. Ji inicijuoja business related small talk klausdama ar dalyvausiu dešimtą vykstančioje prezentacijoje. Šūdas, – galvoju, – vėl pamiršau. Jau aną savaitę vos per plauką nepakliuvau į bėdą, kai atsipalaidavusi atėjau į darbą po devynių dvidešimt, kai devintą turėjau skaityti pranešimą naujai komandai. Gerai, kad į ofisą tuo metu netyčia užklydo kolega ir sutiko išgelbėti mano sėdimąją.

9.45 am Pasirodo Janusz taip pat pamiršo prezentaciją, susiima už galvos ir imituoja nebylų klyksmą. Priverstinai pasisiūlau susitvarkyti viena. Janusz nušvinta, pažada pavaišinti gin & tonic ir dar  pasidalina su visu atviro plano ofisu, kad mūsų komanda yra pati nuostabiausia, taip ir sako: argi mes ne nuostabūs? Argi mūsų komanda ne pati nuostabiausia?! O tada, kaip niekur nieko pasineria atgal į Excel lenteles.

10 am Prisistatau sakydama, kad visai neturiu ūpo kalbėti. Neapkenčiu viešo kalbėjimo, geriau vaikščiočiau basomis kojomis per karštas žarijas, bet kažkodėl prašneku valandą. O tada išvažiuojame taikyti teoriją praktikoje.

12 pm Vis dar kalbu nesustodama ir taip nuoširdžiai, regis, kad rytoj planetą puls tarp galaktiniai kariai ir nuo to, ar naujokai bus išmokę naudotis gedimus fiksuojančia programėle, ar ne, priklausys žmonijos likimas.

12.30 pm Užkroviau naujokus ant kolegos pečių, išsekusi sliūkinu atgal į ofisą. Šiandien su niekuo nebesikalbėsiu ir niekam nebežiūrėsiu į akis, pasidarysiu savo Amaravati.

12.45 pm Antra diena iš eilės šildausi makaronus. Arthur vis dar keistai į mane žvairuoja, jaučiu, kaip dirbtinai kuria tarp mūsų seksualinę įtampą, net nusisukęs nugara į kriauklę, mazgodamas dešimt lunch containers. Jis ištisą dieną geria protein shakes ir atrodo, kaip kultūristas. Keista, kad vietoje smoothie baro Toss, šalia darbo, atsisveikinimo gėrimams visgi pasirinko tradicinį anglišką pub‘ą Ball Brothers, kur grindys jau net nedvokia alumi, o kviečia užeiti su botais, kad nesušlaptų kojinės. Ką jis ten gers?

4.45 pm Repetuoju pasiteisinimą, jei kartais kas nors pasidomėtų, kodėl baigiu penkiolika minučių anksčiau, tada išjungiu kompiuterį ir išeinu. Šiaip dar niekas niekada neklausė ir veikiausiai net nepastebėjo, kad per pusmetį nė vienos dienos neišsėdėjau darbe aštuonių valandų.

7 pm Pagaminu tris skirtingus patiekalus ir iškepu uogų pyragą iš kirvio. Toks prieš kelioninis ritualas – viską išsivalyti. Vakar šveičiau namus, šiandien – šaldytuvą ir virtuvės spinteles. Su kiekvienu išmestu kasos čekiu ir suvalgytu makaronu – viduje darosi šviesiau.

Advertisements
%d bloggers like this: