Dienoraštis: Ketvirtadienis, lapkričio 16

3.40 am Sulaukiau. Savaitė prieš kelionę nesiskaičiavo, kaip individualios dienos: išaušus vienai, norėjau, kad ji kuo greičiau baigtųsi ir prasidėtų kita.

4.40 am Oskaras taip suplanavo kelionę, kad Liverpool Street stotyje atsirandame pusvalandžiu anksčiau. Tokiu metu, kaip bebūtų keista, veikia tik gėlių kioskelis.

5.00 am Traukinyje perskaitau Veronikos žinutę: Off topic ‘Veronica jau renka supuvusius lapus for future engagement video’ #still not talking. Leidžia suprasti, kad skaito dienoraštį ir vis dar mane myli, bet dar nėra pasiruošusi face to face interaction. Apipilu ją Messenger širdutėmis ir paleidžiu, tegul būna sau, aš sau ir, kai ateis laikas – mes viena kitą surasim, gal net per Lenos vestuves, artėjančią liepą.

6.00 am Kvepia Berlynu, tatuiruotas ilgaplaukis senis, su riedlente vietoje kuprinės rūko cigaretę terminale. Visi žvalgosi pasimetę, bet, kaip ir pridera anglams, bei su anglišku mentalitetu susitapatinusiems, visi tyli. #dienosįvykis #punkisnotdead ir note to myself – mažiau myžti į kelnes.

7.45 am Prieš lipant į lėktuvą pro vartus praskuodžia kostiumuotas vyras su rankiniu lagaminu ant paspirtuko. Galvoje tai užsirašau, kaip patrauklią verslo idėją ir apsibraukiu raudonai, kaip vieną iš potencialių Christmas wish list punktų.

7.50 Ryanair akivaizdžiai striuka su pinigais: pamatę, kad keleiviai nebenori mokėti extra nusprendė net kartu pirktus bilietus išsklaidyti po visą orlaivį. Stoviu prie Oskaro, kuriam akivaizdžiai dzin su kuo sėdėti per pusantros valandos trunkantį skrydį, nusvirusiomis rankomis ir plevėsuoju atspausdintu bilietu, kol šalia sėdinti mergina pati pasisiūlo persėsti. Dėkoju, vos nesilankstydama ir patenkinta įsitaisau prie mylimo.

8.15 pm Pagal planą jau turėjome būti virš Prancūzijos, arba bent jau artėti prie La Manche, bet vis dar tvirtai stovime Stansted. Spėjau ir pavalgyti, ir atsigerti, ir pasikalbėti su Oskaru, ir paskaityti, ir net dvi minutes pasėdėti užmerkus akis, įsivaizduojant, kad pavyks užmigti.

10.20 am (arba 11.20 am vietos laiku) pasiekiame Berlyną. Berlyne pirmąsyk apsilankiau prieš vienuolika mėnesių, kai šventėme Vytauto trisdešimtmetį, tuo metu buvo daug sniego, aš atskridau su aukštakulniais ir per dvi dienas vietinis pažįstamas mums aprodė visą Berlyną, bei Tresor, legendinį elektroninės muzikos klubą, kuriame pasiekiau techno nirvaną ir išsišiepusi išskridau namo. Todėl dabar įsivaizdinusi vedu Oskarą per stovėjimo aikštelę link metro stoties ir aiškinu, kaip viskas atrodė tuomet, kaip bridau per pusnis, kaip šaltyje užgeso telefonas ir panašias išgyvenimo istorijas. Jis žinoma, nesiklauso ir kalba išgalvota vokiečių kalba, kurią praktikavosi nuo tos dienos, kai užsirezervavome lėktuvo bilietus.

2 pm Nebesusišnekame, nes abu norime valgyti. Gesundbrunnen rajono centre ieškome Berliner Unterwelten turo, nuo šalčio neveiksniais pirštais tapšnojame išmaniųjų telefonų ekranus. Oskaro smegenys nebefunkcionuoja, nes jis alkanas, mano smegenys įsižeidusios, nes prieš kelias minutes buvau apšaukta, kad niekuo nesirūpinu.

3.30 pm Prisiriję picos už penkis penkiasdešimt patenkinti leidžiamės į Berlyno požemius, kuriuose entuziastinga vietinė gidė pasakoja, grupei neaiškaus plauko turistų, apie Berlyno sienos istoriją, apie politiką ir tuometinį žmonių užsidegimą, kaip per kelias dienas sugriuvo tūkstančiai likimų. Niekas neplanuoja statyti sienos, – pasakė vienas iš tuometinių valdžios vyrų ir kelios dienos po to miestą perskyrė vielos.

Automobilių bagažinėse, per požeminius traukinių bėgius, nutekamaisiais kanalais, kai kurie net bandydami perlipti blokinę, daugiau nei trijų su puse metrų aukščio, sieną, rizikuodami gyvybe, žmonės bandė patekti kitapus, į laisvę, į geresnį gyvenimą, pas artimuosius ir mylimuosius, kasdami tunelius, iš viso penkiasdešimt septynis, slaptai, nepastebėti Rytų Berlyno apsaugos pareigūnų, dirbdami pamainomis, kartais pajudėdami Vakarų link vos tris centimetrus per dieną.

Dauguma tunelių buvo pakankamai siauri ir pabėgėliams tekdavo šliaužti keliais, tačiau vienas iš tunelių išsiskyrė aukščiu ir apytiksliai siekė metrą septyniasdešimt centimetrų. Paklausti, kodėl vyrai iškasė tokį tunelį, jie išdidžiai atsakė: Norėjome, kad mūsų moterys išeitų į laisvę pakeltomis galvomis.

5.30 pm Girdėjai, – klausiu Oskaro, – vyrai iš meilės kasdavo tunelius, o tu…

6.00 pm Oskaras iš meilės, sukandęs dantis važiuoja į Literaturhaus, kur klausysimės pokalbio Wisdom – a trap?, kuris atvykus virsta Weisheit – im Falle? Ir pagyvenusi bibliotekos vedėją primenanti moteris, laužyta anglų kalba, beveik sutinka pavertėjauti, tada pradeda dvejoti ir galiausiai pasiūlo pasiklausyti diskusijos vokiškai. Danke, – mandagiai atsisakau ir vietoj to pasiūlau Oskarui pasimėgauti taure Berliner Pilsner intelektualioje aplinkoje, kuri, esu įsitikinusi, taip pat pamaitins dvasią.

7.30 pm Gasthaus Krombach, prie kiaulienos dešrelių ir kotletų mirkstančių dosniai užpiltame padaže, virtų bulvių, bei troškintų kopūstų lėkštės, net čepsėdami iš malonumo kalbamės apie sveiką mitybą. Oskaras pritaria, kad kažkaip užaugome be didelių problemų, kad valgydavome panašų maistą ir, kad niekam tuomet nerūpėjo trendai, kaip antai avokado ar (ir) chia sėklų bumas. Tiesa, turėjome kur kas mažiau pasirinkimo ir dauguma daržovių bei vaisių ant stalo atsirasdavo tik sezono metu: braškės vasarą, obuoliai, priklausant nuo rūšies, vidurvasarį ar rudeniop, voveraitės – birželio mėnesį, mėlynės – liepos…

7.40 pm Nebedetalizuojame, tik palinksime galvomis, kad kiekvienam savo ir užsisakome dar po bokalą alaus. Das ist fantastisch.

 

Advertisements
%d bloggers like this: