DIENORAŠTIS: Penktadienis, lapkričio 17

Vaikystėje mamos seserys vadindavo ‘ruske bedruske’ ir tai skambėdavo, kaip didžiausias įžeidimas. Penkerių buvau aktyvioje neigimo stadijoje, tėvo giminės medis – neegzistavo, buvau lie-tu-vė.

Kai vyresnėse klasėse atėjo laikas rinktis antrą kalbą, tvirtai nusprendžiau mokytis vokiečių. Tai išsiaiškinęs tėvas priėmė situaciją asmeniškai. Teko persigalvoti. Tuo metu Rusija man asocijavosi su prievarta. Vėliau su mokytoja, kuri kasryt garbanas dosniai purkšdavo laku, puošdavosi rauktinukais gražintomis bliuzelėmis ir vadino mane pupsik. Galiausiai su nelaimėta rusų kalbos olimpiada, per kurią maištingai deklamavau Vladimiro Majakovskio Debesis kelnėse.

O dabar, vis dažniau susimąstau, apie protėvius, apie prosenelę, vienuolikos vaikų motiną, kuri po karo atvyko į Kauną iš Rostovo prie Dono, kad padėtų Nemuno laivininkystėje dirbančiai dukrai, mano močiutei, su dvejais sūnumis. Močiutės vyras, mano senelis, kilęs iš Odesos apskrities, tuo metu jau sunkiai sirgo, nes žiemą nardydavo su vasaros sezonui skirta apranga. Susipažino jie Kaliningrade, Gvardeyske, kur močiutė dirbo šturmane, o jis, tarsi žmogus amfibija, gyveno Deyma ir Pregolya upėse.

9 am Galėčiau gyventi viešbutyje, kai didžiausias buitinis darbas yra nepamiršti ant durų užkabinti kortelę Please clean the room.

10 am Šviečia saulė, upe plaukia gulbės, kvepia pūvantys lapai, vaikščiojame pakrante – Berlynas mūsų naujas rojus. Negaliu atsikratyti įkyrios minties, kad veikiausiai, šiuo metu, Londone kažkas švarina mano butą.

10.30 am Laiku nukeliaujame į aštuoniasdešimtųjų Sovietų Sąjungą, kažkieno sodybą, kur išklijuotas tapetais sienas puošia pasakos apie slibiną motyvai, ant lentynų sukrauti tušti stiklainiai, marinuoti asorti, taburetės aptrauktos dirbtine oda, ant medinio stalo – gėlėmis marginta cukrinė. Užsisakome Worker & Farmer pusryčius. Geriu kavą šypsodamasi nuo ausies iki ausies: manyje bunda Rusija.

11.10 am Oskaras sudėjęs stalo įrankius, tarsi ginklus, nebegali praryti nė kąsnio. Prisipažįsta, kad vien pažiūrėjus į maistą norisi atpilti. Nepasiduodu, valgau viską, kas likę: blynelį su raudonais ikrais, batoną su sviestu ir skaniausia pasaulyje uogiene. Oskarui atsiprašius, išdrąsėjusi paprašau dar puodelio juodos kavos, rusiškai.

11.25 am Paprašome sąskaitos. Prieš išeinant nusiskaninu rūkyto kumpio vyniotinio gabalėliu. Oskaras apakęs, jis negali suprasti, kaip žmogus vienu prisėdimu gali sukimšti į save tiek maisto.

11.40 am Prisiriję paupiu keliaujame toliau, žydų muziejaus link. Oskaras užsidegęs fotografuoti architektūrą. Keletą minučių viduje jaučiu nepatogumą, iš pradžių galvoju, kad tai gali būti sąžinė, po to paaiškėja, kad spazmas.

12.20 pm Stovime prie žydų muziejaus. Oskaras rūko, galvoja, kaip viską suspėti. Nusprendžiame sugrįžti vėliau ir pirma aplankyti žydų memorialą.

12.35 pm Užsukame į supermarketą ir kaip vaikai krykštaujame radę kelias eiles seniai neskanautų ir dar neragautų saldumynų. Oskaro tėvai važinėdavo į Lenkiją, Vokietiją, Turkiją, todėl vaikystėje jis turėjo vakarietiškų rūbelių, žaislų, pirmas išmoko važinėti riedučiais ir niekada nesužinos, ką reiškia kas vakarą skaičiuoti Bon Pari saldainius tikintis, kad ryte iš kažkur atsiras bent vienas ekstra.

Geriausios kada nors gautos lauktuvės – buvo Ritter Sport šokoladukų rinkinys, kurį kartą, iš kelionės su krepšinio komanda, iš Paryžiaus parvežė brolis. Lepūnėlis, – sakau Oskarui. Jis šypsosi patenkintas, kaip veikiausiai šypsojosi vaikystėje matydamas savo atvaizdą pavydžiose kitų vaikų akyse, vaikų, kurių tėvai stovėdavo eilėse, kad gautų dešros ir duonos šventiniam stalui.

1 pm Liepiu Oskarui eiti per labirintą, kad pajustų nežinios nerimą. Prašau nefotografuoti ir sakau, kad lauksiu jo kitoje pusėje.

1.15 pm Klausiu ar fotografavo, nes laukiu jau dešimt minučių. Tai aišku, – sako ir toliau spragsi kamera. Vartau akis, aceit: taigi prašiau ne-fo-to-gra-fuot, blet. Romas pastebėjo, kad vartydama akis, kartais pajungiu ir kaklą, tai su akimis sukasi ir galva.

2 pm Nuvedu Oskarą prie Checkpoint Charlie, muitinės tarp Vakarų ir Rytų Berlyno Šaltojo karo metu, replikos. Oskaro nejaudina istorija, jis fotografuoja amerikietes apsikabinusias kareivius. Žiūriu į jas pavydžiai ir galvoju, kad niekada nebūsiu tokia tuščiagalvė gražuolė, kuriai viskas sukrenta į skretą baltojo aukso žiedų ir Swarovski kristalų forma.

3 pm Negaliu patikėti, kad Levi Strauss buvo žydas. Stoviu prie įstiklintos poros džinsų ir kraipau galvą, kaip višta. Matei, – sakau Oskarui, Levi Strauss buvo žydas. Ir pradedu pasakoti viską, ką perskaičiau, apie vargingą jo šeimą, emigraciją į Vakarus ir pan. Tada ir Oskaras stebisi, bet veikiausiai tik todėl, kad pasijusčiau geriau, tiksliau – mažesne višta.

4.30 pm Jaučiu, kad ir manyje yra kokie du procentai žydiško geno. Rimtai galvoju pasidaryti DNA tyrimą, kuris veikiausiai nepasakys nieko naujo, bet išskaidys tapatybę procentais: trisdešimt aštuoni procentai lietuvė, trisdešimt penki rusė, penkiolika ukrainietė, penki lenkė, penki čekė… ir tikrai du procentai žydė. Manau, kad visi savyje turi bent du procentus žydo. Arba tos tautos, kurios labiausiai nemėgstame, kaip per kelionių agentūros reklamą.

6 pm Katz Orange, pasak Vogue ir kitų tinklaraščių – labiausiai trendy restoranas Berlyne. Mus pasitinka dvi, kaip man atrodo, ką tik nuo podiumo nužengusios manekenės, Oskaras lengvai pražioja burną, nieko nesakau. Tamsiaplaukė ilgakojė palieka mus prie baro, kol ruošiamas staliukas. Viskas per daug oficialu ir abu jaučiamės nepatogiai. Gal nori vakarieniauti su ja? – klausiu. Jis apsimeta, kad nesupranta apie, ką aš. Pasikabinu paltą, siūlau nusivilkti ir Oskarui, jis priešinasi, aceit kišenėj daug daiktų.

6.10 pm Jūsų staliukas paruoštas; pone, gal galėčiau pakabinti Jūsų paltą? – klausia tamsiaplaukė papūtusi dideles raudonu lūpdažiu paryškintas lūpas. Ir Oskaras be ginčų nusirengia. Žvilgsniu ištempiu tamsiaplaukę už plaukų į lauką ir trenkiu jos galvą į staliuko kampą, kol pasirodo kraujas. WTF? – klausiu jai nuėjus, – penkis kartus prašiau pasikabinti paltą, kad nesėdėtume, kaip stoty. Tai aš pagalvojau… – nutęsia.

Pimpalas jo pagalvojo.

8 pm Rūkome lauke, sakau: kitąsyk, kai ko nors norėsiu suploninsiu balselį, kalbėsiu kiek tyliau ir lėčiau, kreipsiuosi į tave pone ir visada papūsiu lūpas, pone, pasikabinkite paltą. Neužpisk, Marija, rimtai susipyksim. Jis visada šitaip, ginasi grasindamas.

8.30 pm Pakeliui į viešbutį nusprendžiame stabtelti vietiniame bare. Užlipu kelis laiptelius, Oskaras iš paskos. Nedrąsiai praveriu duris: per tirštus cigarečių dūmus mus pasitinka dešimt nustebusių žvilgsnių. Oskaras įtraukia rūrą ir kažką nerišliai suvapėjęs eina lauk. Palauk, – kviečiu, – pasiliekam.

8.35 pm Per radiją groja Peter Schilling Major Tom, jaučiuosi, kaip neseniai matytame Atomic Blonde, laukiu, kol pro duris įsiridens Charlize Theron. Hatte ich zwei bier, bitte? – išskiemenuoju poniai už baro, kuri vieną po kitos rūko cigaretes ir šalia kukurūzų ir sūdytų riešutukų laiko lašelius nuo širdies. Ji šypsosi ir pila į stiklus raudoną vyną. Ko paprašei? – panikuoja Oskaras. Alaus, – atšaunu pasimetusi, – pone pone, mes prašėme alaus! Supratau, – kaip į ne visprotę žiūri ponia, – Jūs čia ne vieni. Ką sakė? – klausia Oskaras, tarsi suprasčiau vokiškai. Man atrodo, sakė, kad čia ne mums…

10.35 pm Galvoju, kad taip atrodo dangus: už lango rudens naktis, bare pora senių, per radiją groja aštuoniasdešimtųjų hitus, tarpupirščiuose smilksta cigaretė, aplink kojas laksto Yorkshire Terrier veislės šunelis vardu Schtepsen, Oskaras gurkšnoja Berliner, o galvoje vien dainų tekstai.

Always, I want to be with you

And make believe with you

And live in harmony, harmony oh love…

Advertisements
%d bloggers like this: