Šeštadienis, lapkričio 18

Oskarui trisdešimt penki. Jaučiu atsakomybę, kad ši diena turi jam būti ypatinga, todėl nuo pat ryto ant jo rėkiu. Mūsų šeimoje taip rodoma meilė, jei rėkiame vienas ant kito ir pykstamės reiškia, kad rūpinamės vienas kitu.

10 am Berlyne penki laipsniai šilumos, feels like minus trisdešimt, stoviu eilėje į televizijos bokštą. The needle subinėj.  Oskaras fotografuoja bokštą iš visų kampų, kol vėjas nenupučia skrybėlės.

10.30 am Esu labai nusivylusi vokiečių organizaciniais gebėjimais. Per pusvalandį patekome į vidų, tačiau vis dar stovime eilėje. Kas čia per nesąmonė? – teiraujuosi Oskaro. Nežinau, – nukerta, veikiausiai pyksta, nes visą rytą tampiau jam nervus dėl nieko.

11 am Pagaliau viršuje. Viskas primena ekskursiją į Vilniaus televizijos bokštą aštuntoje klasėje, tik be tankų pervažiuotų žmonių nuotraukų ir dabar galiu sau leisti pavalgyti bokšto restorane.

11.15 am Bokšto restoranas, 18 staliukas, mus aptarnauja gerokai besilaukianti padavėja. Fotografuoju Oskarą, jis kritikuoja mano gebėjimą fiksuoti momentus. Rimtai įsižeidžiu.

Laukiame maisto tyloje, tada pagalvoju, kad negražiai elgiuosi ir, kad taip maivausi per visų brangių žmonių gimtadienius ir kitas ypatingas šventes, tokiu būdu savindamasi dėmesį. Vargšė.

12.10 pm Turime užleisti staliuką, gerokai besilaukiančios padavėjos nematyt, gal gimdo? Atsistojame ir patraukiame registracijos link. Padavėja pastoja mums kelią devynis mėnesius brandintu pilvu, sako: susimokėkit. Bandau jai aiškinti, kad mes ruošėmės susimokėti apačioje. Ji netiki ir galvoja, kad norėjome pasprukti nesusimokėję. Vagys, – skaitau iš akių.

12.15 pm Sumokame sąskaitą. Duok du eurus, – sakau Oskarui. Jis netiki mano žodžiais, nes niekada nepalieku arbatpinigių. Ji laukiasi, girdėjau, kad negalima erzinti nėščiųjų, nes jos gali užkerėti, – paaiškinu, – dėl šventos ramybės. Oskaras nenoriai ištraukia du eurus. Mėgstu žmones, kurie nepalieka arbatpinigių.

1.30 pm Plavinėjame. Galvoju, kad, jei tai būtų mano gimtadienis, tikrai negaiščiau laiko betiksliai blaškydamasi kaulus stingdančiame ore.

1.45 pm Otto Weidt muziejuje Oskarui trūksta kantrybė. Pasiunčiu jį šikti ir už penkių minučių niekur neberandu. Minutei išsigąstu, kol suprantu, kad už kambaryje stovinčios spintos visgi yra dar vienas kambarys, kuriame per karą Otto ir slėpė savo darbuotojus nuo persekiotojų.

2 pm Geriu karštą/ šaltą šokoladą Café  Cinema, ant sienų sukabintos Von Arwid Lagenpusch devyniasdešimtaisiais kavinėje darytos nuotraukos, vienoje iš jų – žindanti moteris, šalia jos ilgaplaukis vyras prasegtais baltais marškiniai ir juodu švarku, geriantis arbatą iš stiklinio puodelio. Svarstau, kodėl prieš kelis metus pokalbis apie viešose vietose maitinančias moteris buvo such a big deal?

2.15 pm Oskaras prisipažįsta ne taip įsivaizdavęs savo gimimo dieną. Pagaliau, – atsidūstu, – tai, ką nori veikti? Nežinau, – gimtadieniai įpareigoja, kaip ir kitos svarbios metų šventės.

3.30 pm Bėgte bėgame į Liquidrom. Oskarui sekasi geriau, esu prastesnės fizinės formos: matau save, kaip Haribo meškutį: hop hop la la la la la la per balas, kol pagaliau pasiekiame išsvajotąją Spa, o ten vienos valandos eilė. Lauksit? – klausia administratorius. Lauksim, – sakau, nes kaukolėje esančiomis akimis matau, kaip Oskaras timpčioja lūpa.

3.50 pm Laukiu viena, nes Oskaras fotografuoja kosminį erdvėlaivį primenančią Liquidrom architektūrą.

4.05 pm Oskar, Oskar? – kviečia administratorius. Oskarai!!! – šaukiu pravėrusi duris.

4.10 pm Išsiskirstome po persirengimo kambarius ir susitariame susitikti po penkių minučių. Nusirengiu, kaip paauglys per pirmąjį kartą, apgaubiu klubus rankšluosčiu ir išeinu į koridorių.

4.20 pm Taip atrodo dešimt minučių virtusių amžinybe. Kur jis, blet, yra?! – verdu, – dar penkios minutės ir I’m going in.

4.23 pm Fuuuuuuuuuck.

4.24 pm Prasiskinu kelią pro nuogas krūtis į rojų: gražūs žmonės palaimingais veidais susisukę į baltus chalatus geria koktelius prie The Great Gatsby primenančio baro. Prie mineralinio vandens baseino pamatau įpykusį Oskarą, jau iš toli gestikuliuoja klausdamas, kur aš, blet, buvau? Tai, kur TU buvai?

4.30 pm Viskas praeityje, niekas neegzistuoja. Liquidrom yra meilė, Berlynas yra meilė, Europa yra meilė, planeta Žemė yra meilė, aš esu meilė ir Oskaras yra meilė, ir etc. Plūduriuoju tamsoje, tarsi polietileninis maišelis klausydamasi klasikinės muzikos. Oskaras užsimano, kad patampyčiau jį po baseiną.

5 pm Stoviu nuleidusi galvą ir žiūriu į nuogą moterį dviejų kvadratinių metrų baseine, galvoju, ar lipčiau, jei ji būtų mano vonioje, nes baseino dydis daugiau mažiau toks pat. Temperatūra lauke dar labiau atvėso, drėgnas maudymosi kostiumėlis – nešildo. Lipk, – drąsina šalia nuogos moters įsitaisęs Oskaras.

5.30 pm Pradedu mėgautis nudizmo vibe’u. Prieš minutę nedrąsiai išsliuogusi iš maudymosi kostiumėlio, pilna krūtine kvepiu karštą Himalayan druskų kambario orą. Kur dabar? – susijaudinusi klausiu, aplink mane nuogi vyrai, akies krašteliu nužvelgiu jų six pack’us, tarsi žiūrėčiau į boxing day išpardavimus Oxford Circus. Žiūriu, bet neliečiu: water water everywhere, but not a drop to drink. Gyvenimo istorija. Nors ne, here is my drop, ocean of love, Oskaras vedasi į garų kambarį, kuriame nieko nematyti ir negalima sėstis ant rankšluosčio. Du vyrai draugiškai ištiesia žarną, mandagiai atsisakau ir atsisėdu ant betoninio suolo, ant kurio prieš minutę kažkas kitas ilsino nuogą užpakalį. Kvepiu garus ir meldžiu Dievą Tėvą ir Jo sūnų, Jėzų Kristų, kad apsaugotų mane nuo visų lytinių ligų, kuriomis rizikuoju užsikrėsti.

6 pm Suvaržau savo prigimtį, nusišluostau mažumėlę nubėgusį tušą, pirštu užsitepu akių šešėlius ir mes vėl pasileidžiame Berlyno gatvėmis.

7 pm Max & Mortz, nuo 1902-ųjų veikiantis vokiečių restoranas. Užsisakome po litrą alaus, Oskaras nutaria ragauti schnitzel, aš trečia diena svajoju apie dešreles. Meet is murder rašo pažįstama iš Amsterdamo, po to, kai pasidalinu Freudian slip nuotrauka, kurioje šypsausi pakėlusi bokalą, o lėkštėje pusė nesuvalgytos dešrelės nedrąsiai įsispraudusi tarp dviejų virtų bulvių. Vulgaroka, bet šiek tiek juokinga, kai nutinka netikėtai. That’s life, deal with it, – atrašau. Vegetarai, kaip ex-smokers, kurie nusprendę mesti, užsimano, kad neberūkytų ir visi kiti.

Re-wind. Popietė, mano kambarys, Oskaras sėdi krėsle, planuojame kelionę į Berlyną. Pas mus tokia tradicija, užsakyti desertą su žvakutėmis, – sako. Šūdas, – galvoju, – dabar turėsiu dar ir desertą užsakinėti, niekada niekam neužsakinėjau deserto, kaip visa tai vyksta?

8 pm Visa tai vyksta: visą vakarą mumis nuoširdžiai besirūpinusi vidutinio amžiaus vokietė padavėja artėja prie stalo laužyta anglų kalba dainuodama Happy Birthday žiūrėdama į mane viltingu žvilgsniu ir laukdama, kol prisijungsiu. Pamiršusi, kad ir turiu dainuoti žiūriu į įą, tarsi būtų sumaišiusi užsakymus. Padavėja išsimuša iš vėžių ir neužtikrintai, kone skiemenuodama, baigia Happy Birthday. Oskaro akys nušvinta, jis pats pradeda dainuoti Happy Birthday, tada, nors ir nedrąsiai, prisijungiu aš, įstoju į paskutinį posmą ir daugiau mažiau padedu jiems užbaigti ties to you.

10 pm Pavargę ir persivalgę nutariame pailsinti galvas ant pagalvės. Power nap, dvidešimt minučių ir ne ilgiau, o tada jau tiesiu taikymu į Tresor.

1 am Oskarai, O… pirma valanda nakties, nori į Tresor? – klausiu per miegus mintyse melsdama neigiamo atsakymo. O tu? – tikrina. Tavo gimtadienis, tu spręsk, – permetu atsakomybę, devyniasdešimt devynis kartus iš šimto jis atsisako. Einam, – nusprendžia. Fuuuuuuuuuck.

1.45 pm Buvau čia, patyriau visa tai, man per daug metų, kad pusvalandį šalčiau putę stovėdama eilėje.

1.50 pm Žinot, kur einat? – įtarinėja apsauginė, ką tik nugynusi grupę italų. Žinau, – tvirtai sakau jai ir galvoju, kad dabar ne metas psichologiniams žaidimams, – ne pirmas kartas. Go ahead

2 pm Aš jauna ir laukinė.

Advertisements
%d bloggers like this: