Sekmadienis, lapkričio 19

Nebėra laiko nei rašyti, nei išsimiegoti. Rave’iname Berlyne taip, kad net teko susisiekti su Romu, kad permestų €, nes nebeužteka alui ir schnitzel. Jaučiuosi, tarsi sugrįžusi į du tūkstančiai aštuntuosius, kai su Vytautu nusprendėme Naujuosius švęsti Briuselyje, gyvenome kekšių kambaryje be langų ir tris dienas valgėme batoną su tepamu sūriu.

9 am Nebegaliu pakelti nei galvos, nei šių (aceit) atostogų.

10.35 am Netyčia atsiduriame prie Brandenburg Gate. Pučiant medžius verčiančiam šiaurės vėjui ir lietui atakuojant iš netikėčiausių kampų – priverčiu Oskarą nusifotografuoti prie istorinio paminklo. Jis nesipriešina.

10.45 am Suvalgom apgailėtiną hotdog, kečiupui tekant pirštais pasakoju apie hotdog‘us, kuriuos teko ragauti Amsterdame: fantastika, ne hotdog‘ai, su raugintais agurkėliais, kopūstais, svogūnais… Oskaras juokiasi, kaskart, kai paminiu raugintus kopūstus, sako, kad esu kaimietė. Susigėstu, bet kopūstų neišsižadu.

11 am The Reichstag, istorinis pastatas, pastaruosius dvidešimt metų – Vokietijos parlamento susitikimo vieta. Praeidama pastebiu politikus kontempliuojant Is Europe Dead?  Užsimanau prisijungti ir pasidalinti mintimis, bet darbuotojai suveja visus į liftą ir užkelia į stiklinį dome.

11.25 am Oskaras vis dar fotografuoja. Lauke vis dar lyja. Stiklu teka lašai. Žvelgiu į tolį ir svarstau: kada visa tai baigsis ir, kodėl tarp malonumo ir kančios tik vienas žingsnis?

1.05 pm Netikėtai randame The small house of wonder kavinę, kur japoniškas trapumas susitinka su europietišku modernu. Taip nusprendė jie patys. Sėdžiu apačioje, tarsi botanikos sode, laukiu staliuko.

1.25 pm Vis dar laukiu staliuko. Netyčia išverčiu vazoną, apsižvalgau ar niekas nematė, pastatau ir pasišalinu laukti  ant kitos palangės.

1.40 pm Nenuostabu, kad teko keturiasdešimt minučių slampinėti iš vieno kampo į kitą – viršuje vos keli staliukai. Prisijungiame prie kitos poros. Keistai mėgaujuosi atsitiktiniu bendrumu, žmonės prarado ryšį.

2 pm Sėdžiu parėmusi smakrą ant sugniaužto kumščio, ant odos išblukęs Tresor priminimas: Stay Awake. Padavėja po nosim pakiša puodelį juodos kavos. To stay awake tampa mūsų bendra misija.

2.25 pm Tobulumas slypi croissant bandelėje su plakta kiaušiniene, bei agurkų ir pomidorų salotose. Šalia sėdėjusi moteris palinki gero apetito ir pakilusi nuo aukštos baro kėdės nežymiai linkteli galva, tarsi nebyliai ištardama: sudie. Porai išėjus į jų vietą už minutėlės atsisėda kiti. Koks pasaulis visgi neteisingas, – atsidūstu viduje, mane apėmęs pagirių liūdesys, kai viskas išjaučiama dešimt kartų giliau, todėl ir klientų rotaciją išgyvenu, kaip asmeninę netektį. Oskarui nė kiek nelengviau: pasveikinimai perskaityti, žvakutės užpūstos, šiandien jis iš tiesų trisdešimt penkerių metų vyras. Trisdešimt penkerių metų vyras, – pakartoju mintyse ir mane tai keistai sujaudina, visada norėjau susitikinėti su vyresniu vyru. Kas yra? – klausia Oskaras pagavęs užsisvajojusį žvilgsnį. Nieko, – išraustu, – noriu dar kavos.

4 pm Pagaliau grįžtame atgal į viešbutį tiesiog pabūti. Oskaras nesupranta tiesiog būti sąvokos, and as a matter of fact, svarbos. Tai neatsiejama žmogaus gerbūvio dalis, kaip miegas, mityba, judėjimas ir bendravimas. Tiesiog būti yra savotiška meditacija, procesas, kurio metu kūnas pasiveja mintį ir vice versa. Tiesiog buvimas skirstomas į pasyvų ir aktyvų, pasyviai būnant dažniausiai tiesiog tysoma lovoje, kartais su knyga, kartais su filmu, kartais su kitu asmeniu ir pan. Būnant aktyviai – atliekami seniai atidėlioti darbai, kaip antai, gulėjimas vonioje, kartais su veido ar (ir) plaukų kauke, depiliuojamos svetimai akiai nepažintos vietos, pildomi žurnalai, perrenkami popieriai, užbaigiami tekstai ir visa kita, kas atidėliojama kitai dienai, savaitei, mėnesiui ar metams. Prašiau Oskaro, kad per šią kelionę skirtume bent vieną dieną tiesiog pabūti. Jis nukirto, kad vartytis pataluose galiu ir namie, leisdamas suprasti,  kad there won’t be any sleep till Brooklyn, well, London in our case.

6 pm Ir vėl stoviu priešais veidrodį, vėl tepuosi kremą, vėl bandau vienodai pasidažyti akis, vėl juodu tušu ryškinu blakstienas, lūpas – raudonu lūpdažiu. O tada imuosi plaukų, kurie po aktyvaus tysojimo lovoje su kitu asmeniu primena aštuoniasdešimtųjų punk rock grupės neiššukuotus perukus. Kartais gailiuosi gimusi moterimi ir svarstau, kiek galėjau nuveikti per visą šį laiką, kurį skyriau išvaizdos tobulinimui. Penkiolika metų padauginti iš trijų šimtų šešiasdešimt, apytiksliai penki tūkstančiai penki šimtai dienų, dvidešimt minučių per dieną, vidutiniškai, neskaičiuojant dienų, kai tingėjau dažytis arba dažytis nebuvo tikslo, kompensuojant viršvalandžiais svarbių švenčių proga, ruošiantis vakarėliams, ypač aktyviai dvidešimtaisiais gyvenimo metais… ir pasimatymams… penki tūkstančiai penki šimtai padauginti iš dvidešimt minučių… Oskarai, gali padauginti penkis tūkstančius penkis šimtus iš dvidešimties? Kas? – klausia, stebiuosi, kad išgirdo. Nieko, – ieškodama išmaniojo nukertu. Tu dar ilgai? Kiek gali ruoštis? – priekaištauja, nors telepatiškai mes apie tą patį. Lengva kalbėti, kai rytais vienintelė užduotis – išsivalyti dantis su Philips Sonicare, kuris praktiškai atlieka visą darbą. Šimtas dešimt tūkstančių minučių, – negaliu patikėti ir skaičiuoju toliau, – dalinti iš šešiasdešimt, tūkstantis aštuoni šimtai dvidešimt penkios valandos, arba septyniasdešimt šešios dienos, du su puse gyvenimo mėnesių praleistų dažantis. Ir mažiausiai septyni metai žiūrit į veidrodį. This is very upsetting. Dar viena priežastis, kodėl daugiau vyrų užima aukštesnes pareigas nei moterys. And what’s more disturbing, kad statistiškai, pasidažiusioms moterims karjeroje sekasi, kur kas geriau. Nors, gal tai visgi meistriškumo klausimas ir gebėjimas žongliruoti užduotimis.

6.30 pm Dar penkios minutės ir išeinu vienas, – grasina Oskaras. Jis negali pakęsti, kad visur vėluoju. Jis nesupranta, kad kitaip nemoku ir to, kad vėlavimas užprogramuotas genetinėje sistemoje.

6.40 pm Išeiname. Oskaro mina primena rūsčią Sir Winston Churchill grimasą iškaltą bronzoje. Kur mano telefonas? A, kišenėje… išjungei šviesą? Pamiršau pasikvėpinti, – malu pakeliui į liftą, Oskaro mina nesikeičia, – Šūdas. Pamiršau bilietus… a, turi bilietus, o mano šalikas? Ačiū.

7.20 pm Friedrichstadt-Palast antras skambutis, kiek įsitempę ieškome vietų, šįvakar rodo The One Grand Show, kurį net New York Times nedaugžodžiaudami įvardino: Must-See, o kostiumus atlikėjams kūrė pats Jean Paul. Jean Paul Gaultier.

7.30 pm Randame vietas, net spirgu, kaip noriu viską fotografuoti ir dar nesibaigus šou – sukelti į Instagram.

7.35 pm Fotografuoti griežtai draudžiama. Galvoju, kad Londone pasalomis nugvelbčiau kadrą, tačiau Berlyne nekyla rankos, labiau iš baimės nei iš pagarbos. Regiu, juos nutraukiant pasirodymą, uždegant šviesas ir sugėdinus prieš tūkstantinę auditoriją su antrankiais išvedant mane iš patalpos. Gal net sušaudyt? Didelė nešlovė.

7.40 pm Užsigalvojusi pražiobsau pirmąsias penkias minutes, per kurias Oskaras užsitraukia už nugaros sėdinčios amerikietės nemalonę. Can you take it off please, – tuo, net pačius amerikiečius užpisančiu, tonu užsimano, kad Oskaras nusiimtų skrybėlę. Ji nežino, kad Oskaras, jei tik galėtų užmigti, skrybėlę dėvėtų vietoje naktinės kepuraitės. No, – susierzina Oskaras. Why not? – nepalieka ramybėje moteris. Because I don’t want to, – kerta žodinį knock-down priešininkei taip užčiaupdamas ją iki kito veiksmo, kada ji pasikeičia vietomis su savo kompanionu, kuris niekaip nesupranta, kuo jai pamaišė Oskaro skrybėlė.

Žinoma, aš suprantu, kad teatre, kaip ir bažnyčioje ar restorane, sėdėti su skrybėle – draudžia etiketas, bet priekaištauti šiuo klausimu Oskarui – išskirtinai mano darbas, kita vertus, teisti gali tik žmogus, kuris niekada nepasidavė pagundai paryčiais gatvėje ar autobuse valgyti padažuose mirkstantį junk food. And that’s not me.

8.30 pm Gurkšnojame gėrimus foje. Galvoju, kad prieš beveik trisdešimt metų Oskaro tėvai stovėjo tame pačiame teatre. Ir trumpai akimirkai, tarsi per big bang, išnyksta laikas ir erdvė. Kelius pakertanti patirtis, kai sekundei prasiveria the doors of perception ir visu kūnu pajunti, kad esi dalis protu neaprėpiamo kažko.

Reikės užsirašyti Prosecco pavadinimą.

10.55 pm Išleidžiu paskutinius eurus ramen’ui užsidarinėjančiame  Da Jis Le. Tyliai padėkoju, kad nuo algadienio mane skiria tik kelios dienos ir, kad, kaip kadaise pasakė vienas geras draugas, neteks pardavinėti šiknos.

 

Advertisements
%d bloggers like this: