(Nepasi)tikėjimas

Depresuoju, kaip reikalas, kita vertus programėlė rodo, kad iki periodo pradžios liko trys dienos. It’s the final count down.

Vos tik sužinojau, kad iki kovo turiu susirasti naują gyventoją, nusviro ne tik rankos, subliuško visas kūnas, Sainsburys išleidau dvidešimt svarų ant šlamštmaisčio.

Apsikrovusi riebaluotomis lėkštėmis skandinau liūdesį taurėje raudono ir pirštu slinkau per potencialių sugyventinių anketas. Kuo ilgiau žiūrėjau į jų išsišiepusius veidus, tuo viduje darėsi tamsiau. Jaučiausi kaip Michel Houellebecq auto-šaržas knygoje The Map and the Territory, kurioje jis pašiepia save, kaip visų niekinamą asocialų rašytoją, gyvenantį tuščioje svetainėje ir leidžiantį dienas suplėkusioje trupiniais ir vyno dėmėmis nuklotoje lovoje, ir kurio kūną, galų gale, randa išdėliotą, tarsi puzzle vasaros namelyje.

Susitvarkiau kambarį, išsiploviau lėkštes, bet viduje vargiai prašviesėjo. Pradėjau galvoti, kad problema visgi, kaip ir visada, ne permainoje, o tame, ką ji reprezentuoja. Tai, kad niekas nesikeičia, kad viskas aplink moves on, o aš kažkur ne čia, įstrigusi laike, gal net fucking du tūkstančiai dešimtųjų Londone? Kai viskas atrodė daug paprasčiau, kai žmonės bendravo ir buvo linkę padėti, kai nukristi pas kažką ant sofos savaitei nebuvo problema, kai viskas – nepaisant atstumo, darbo, santykių ir asmeninio susireikšminimo – priminė bendruomenę. Atrodo, kad praradau žmogiškąjį kontaktą, kažko nebesuprantu, nebemoku bendrauti? Toks keistas jausmas viduje, tarsi pati savimi nepasitikėčiau. O iš tiesų – nebepasitikiu kitais, gal ir jiems atrodo, kad neatsiveriu, kažko neišsakau, nutyliu? Vyksta pokalbis, tačiau fonekaip Woody Allen filme You Will Meet a Tall Dark Stranger girdisi pasakotojo balsas: jie apsikeitė telefono numeriais žadėdami vienas kitam dar kartą susitikti. Tačiau grįžusi namo Janette sąmoningai išmetė numerį kartu su kišenėje buvusiomis šiukšlėmis, o Robertas nusprendė jų santykiuose padėti tašką, tačiau visą gyvenimą prisiminė Janette su šypsena. Ir taip be perstojo.

Gal, tai Londonas, kuris iš žmonių daro žvėris? Visada turi išlikti budrus, pasiruošęs kovoti, nesnausti, kad tik kas neapsuktųnenudžiautų, ko iš panosės. Bet kita vertus, kur kitaip? Nežinau, kas tai, natūralioji ar visgi dirbtinė atranka? Nes įsikišimo tikrai būta, ypač politikų, kurie taip nupoliravo sistemą, kad net norėdamas veikti, nuslysti, kaip musė nuo akinančiai blizgančio kėbulo. Nebelieka nieko kito, kaip paklusti, nes augai auklėjamas būti doru piliečiu, kuris sunkiai dirba, tvarkingai moka mokesčius, bei paskolas ir tvirtai žygiuoja į priekį, niekada nestovi vietoje ir tuo labiau neužtrunka praeityje, net mintimis. Žodž, pastūmei, atsiprašei ir nuėjai toliau, arba net neatsiprašei, pastūmei ir palikai gulėt, nes nėra laiko, kaip nors susitvarkys, visi susitvarko.

Dabar mintimis bandau prisitraukti gerą žmogų, kurio vertybės neparduotos ir, kuriam kito dvasinis apsinuoginimas nebūtų galimybė pasijusti geriau, pasijuokti ar pasipelnyti. Galų gale, kuriam rūpėtų. Ir, kuris nesislapstytų teisindamasis, kad nėra laiko. Laiko visada yra, skiriasi tik prioritetai.

O prioritetai visų vienodi  viskas sau ir apie save. Pavyzdžiui dabar visi išmoko užsidirbti iš to kas patinka, visi dabar  – laisvai samdomi. Paslaugų nebėra, už viską turi būti atlyginta, jei neduodi atgal jautiesi kaltas, tarsi apvogęs. Paprašai patarimo viena ranka pakuodamas simbolišką niekutį. O ir pats vis rečiau padedi  be savanaudiškų paskatų, vien todėl, kad malonu, todėl, kad investuoji į santykį, gal net potencialią draugystę?  Nes, pastebėjai, kad kai prireikia pagalbos keliauji, tarsi Virgilijus per pragarą, kuriame skamba ilga atsiprašymo rauda, jei išvis sulauki atsakymo. Keisčiausia, kad ranką vis dažniau ištiesia nepažįstami, sutvarko reikalus ir dingsta, tokie angelai sargai.  Ir jų daugiau nebepamatai, jie netrypčioja vietoje laukdami atlygio, atsako taurei vyno ir neieško payback siųsdami paragrafo ilgio žinučių po kiekvieno sakinio spausdami enter, kad perskaitytum, net ir giliai įmigęs.

Reikia saugotis ir etatinių prašinėtojų, kurie apsimeta geriausiais draugais, įsijausti į vaidmenį jiems nėra sunku, nes jie ekstravertai, žmonių žmonės, jiems viskas sekasi lengviau, the world is their Oyster. Jie tiksliai žino, ką pasakyti, kad pasijustum geriau, jie supranta, su jais gera leisti laiką… jie kaip dozė herosquick fix, o tada ateina lomkės, nes jie dingsta ir vėl pasirodo tik tada, kai reikia paslaugėlės.

Ir dar yra dantų užkalbėtojai, kurie skleidžia daug balto triukšmo, dažniausiai be perstojo žada (net tik sau, bet ir kitiems), galų gale nieko nepadaro ir visada viską žino geriau. Tokius personažus lengva perkrimsti profesinėje aplinkoje, kur reikalaujama rezultatų, tačiau asmeniniuose santykiuose demaskuoti šias suktas lapes, kur kas kebliau. Užburia uodegos puošnumu, nugvelbia sūrį, o tu ir lieki, kaip varna pasakoje: pražiotu snapeliu pro kurio šoną lėtai teka seilė.

O už vis blogiausi tie, kurie aceit supranta, išklauso, kartais pasidalina panašiomis patirtimis, dažniausiai, kad ištrauktų gurmaniškų detalių, gudriai žongliruoja jausmais, o dingus iš horizonto net čepsi iš pasitenkinimo aptarinėdami, čiulpia kaip varlės kojelę. Vėliau, dažniausiai netyčia, išgirsti, ko apie save nežinojai ir jautiesi, tarsi žiūrėtum į iškreiptą veidrodį, kaip į realų atvaizdą, su baime, kad virtai tuo, kuo visada šlykštėjaisi, supistu egoistu.

Advertisements
%d bloggers like this: